Palaima
Turbūt į žemę niekas grasiai nesiprašo
Taip, kaip nunokę pilno sodo vaisiai,
Kai voro gijos gaudo žvilgų lašą,
Nebepajėgiančio gyvos malonės skleisti,
Tik spalvą plovus kauptis ir skaidrėti,
Ne būčiai krikštyti, bet žūtį apraudoti.
Migloj kas žydi? Ak, praeivio skėtis.
Nuskausmint juslėms – apgaulinga sotis.
Be vėjo prieblanda. Sode be ritmo bumsi.
Net saujoj grumstas obuoliu pakvipo.
Praskrido paukščiai. Kaip jie sielą drumsčia.
Žvarbi dvejonė, ar beduos kas kitą
Ir tirpsmo kliokesį, ir žygį link zenito,
Kai saulė blausėja, kada tamsa tirštėja?
Aure, per sodą mūsų vaisiai ritas.
Dvejonės rimsta. Tai palaima, Dieve.