ši žemė per kieta
kad priimtų kaip gimusį
bet praryja be gailesčio tris mylimuosius
tėtį sesę ir vyrą
metais juodais kaip karšta smala
lipni prie pėdų ir užstingus kieta

šitas laikas stumia ilsėtis neleisdamas
vyrus verčia dėvėti suknias
sėdėti prie moters
kuri naviguoja pasuka vairą kai mato duobė
pilna dumblo
jis nebepasuka

krislas rąstu  pavirs aplips žaliadumbliais
plauks įsipainioję
bet neišnirs
kai prispaus iškritę krislai iš nebematančių
jo ir jos
buvusių keturių kaip dviejų

akių