Slėpti džiaugsmo aš niekad nemoku:
Dega akys, mintis atvira,
Bet, žinai, kartais taip nesimiega,
Kai užplūsta mėnulio šviesa...
 
Pernelyg ir tylu naktį ramią,
Jei užmigti niekaip negali:
Žvaigždės auksą rieškutėmis semia,
Tu minčių skruzdėlyne esi.
 
Abejojančio žvilgsnio nenoriu,
Tikiu, sąžinė niekad negrauš...
Slėpti džiaugsmo juk niekad nemoku,
Nebent vengčiau it pikto žmogaus...
 
Gal todėl ir mąstau apie viltį,
Laimę, meilę, eikliuosius metus,
Ir todėl privalau nenurimti –
Skausmą, kančią dalintis perpus...