taip kvepėdavo moteris ankstųjį rytą
ugnies delnu užmerkiant dangui akis
atsiveriant godžios dienos burnai
žirgus balnodamas uosdavau
prakaitą salsvą, drėgno oro troškimą
sakalu virsdavau, plakdavau širdimi
trisdešimt devynis kartus per pusę minutės
sparnais pašautais krisdamas jai į glėbį
vienatvės guolį branginau nei jos kvapą
kurs išlupdamas jėgą klajoklio
laukiniu šunim užburdavo paukštį many
trisdešimt devynis kartus per pusę minutės
įrašytus anglim vardus mylimosios kartosiu

Neprašyk atsigręžt, kad sugrįžčiau
Nežudyk neužburki, kad likčiau