Žvakės  vaškas ant stalo lašėjo,
Tu sakei, kad neges židinys,
Ir pravirko dangus, supos medžiai be vėjo,
Ir liepsnojo mūs laimės ugnis.
 
Nemaniau, kad paklys mūsų džiaugsmas,
Nemaniau, kad užges židinys,
Užrakinta širdelės kamputy,
Dar žėravo, dar švietė viltis.
 
Meilės lieptas dar supos, svaigino,
Kai žiūrėjai į liūdnas akis,
O gerklėj strigo žodžiai lyg tyčia,
Nors ir švietė šviesus žiburys.