praeis...
Atsuksiu veidą vėjui – tegul plaka
skausmingais kirčiais ir šaltais lašais,
kad nebejausčiau – siela dega,
išduota, sutrypta... Žinau, kad tai
praeis...
Išsirpęs apmaudas varvės gaižiu kartėliu,
tekės karščiu šviežiais randais.
užners dvejonių kilpą,
kuo gi nusidėjau –
taip smaugia nuoskauda, jog, regis,
nepaleis...
Prisiminimai tarsi angys gelia –
juk buvo, Dieve, buvo –
svajonės, viltys, svaigūs pažadai,
kai karštis kūnus aistriai liejo,
atrodė, viskas tęsis amžinai...
Kvepėjo jazminais, kai susitikom,
rausvėjo vyšnios. kai sukai savais keliais...
Sukandusi dantis kartoju tarsi maldą –
juk tu žinai, kad netgi tai –
praeis...
Liks ilgesio šešėlis gyvas,
sugrįš ne kartą vėl pažįstamais vaizdais,
kankins lyg budelis, kol gims viltis,
jau viskas nuskaudėjo
ir nudulkėjo užmaršties keliais.
--- pulsuos tik laiko dildoma mintis
lyg laikrodžio tiksėjimas –
rėkiu ją garsiai –
praeina viskas,
net ir tai praeis.
Praeis.