Paskutinė pjesė. Parašyta remiantis Biblija. Galimi neatitikimai mažai reikšmingi ir beveik nepastebimi.
 
                                  
                                    Kainas ir Abelis

Abelis. Kodėl tu mane nužudei?

Kainas. Aš nežinau. Negaliu pasakyti.

Abelis. Kada nors vis tiek turėsi pasakyti. Bent jau pačiam sau.

Kainas. Kiekvieną dieną bandau tai padaryti.
 
                              Ieva ir Chaimas

Ieva. Vaikai, kelkitės, pavėluosit į mokyklą! Ar girdit?

Chaimas. Kodėl mes negalime mokytis namie, kodėl turime kažkur eiti, juk vis tiek ten nėra kitų mokinių ir kitų mokytojų, tik tu ir tėtis?

Ieva. Namai yra gyvenimui, o mokykla turi kitą paskirtį. Tokios taisyklės, negalime jų laužyti.  O kur brolis, ko jo neatsivedei?

Chaimas. Aš nesu jo guvernantė.

Ieva. Sėsk valgyti. Labas rytas. Nebūtina pradėti dieną susierzinus.

Chaimas. Pradėti vis tiek kažkaip reikia, tada galima ir taip.
 
                                  Ieva viena

Ieva. Visada taip, vyresnėlis dabar dažnai būna prastai nusiteikęs, pereinamasis amžius, hormonai siautėja, tad stengiuosi labai nekreipti dėmesį į jo šiurkštumą, praeis. Jaunėlis priešingai – švelnumo įsikūnijimas, nors prie žaizdos dėk. O štai ir jis.
 
                                         Ieva, Chaimas ir Abelis
 
Chaimas. Pagaliau prisikėlei.

Abelis. Labas rytas.

Ieva. Kaip miegojot, berniukai? Tėtis neateis, miega, iki paryčių gaudė mamutą, nesugavo, tad pietums paruošiu žuvies, žuvį bent tikiuosi sužvejos?

Chaimas. Nekenčiu žuvies.

Abelis. Nors kartą nevalgysiu mėsos, pagaliau.

Ieva. Kartais pakeisti racioną labai sveika.

Chaimas. Jis pernelyg rūpinasi savo išvaizda, nenori pastorėti.

Ieva. Tai nėra blogai, Chaimai, tau irgi vertėtų daugiau judėti.

Chaimas. Kaip jūs man visi atsibodot! Geriau jūsų nebūtų.

Ieva. Taip negalima kalbėti, sūnau, mintys gali prišaukti nelaimę.
    
 
                     Ieva ir Abelis
 
Abelis. Kodėl jis toks, mama?

Ieva. Jis bręsta, dabar jam sunkus periodas, jam atrodo, kad visi jo nekenčia, bet taip nėra, o dar tai, kad jis vyresnis, jam atrodo, kad tave mylime labiau.

Abelis. Bet taip ir yra, mama, aš gi nekaltas, kad esu jaunesnis.

Ieva. Taip taip, vaikeli, būk su juo atlaidesnis.

Abelis. Aš jam viską atleidžiu, net ir jo spyrius į užpakalį.

Ieva. Aš pakalbėsiu su tėvu, kad jis sudraustų Chaimą.

Abelis. Nereikia, mama, atrodys, kad aš skundžiausi. Jis geras, kartais būna net labai švelnus. Mes susitvarkysime.

Ieva. Na, gerai, berniukai, tikiuosi, viskas praeis.
             
                               
                               Chaimas vienas

Chaimas. Kada nors aš jį pribaigsiu.
 
                       
                          Ieva, Chaimas ir Abelis

Chaimas. Mama, aš daugiau nemiegosiu su Abeliu.
 
Ieva. Kodėl? Kas nors nutiko?
 
Chaimas. Jis šlapinasi į lovą.
 
Ieva. Abeli, tikrai?
 
Abelis. Aš netyčia.
 
Ieva. Pasakysiu tėvui, kad padarytų naują lovą.
 
 
                                        Adomas ir Ieva

Adomas. Biblijoje rašoma, kad tu atsiradai iš mano šonkaulio, bet aš kaip gyvas neprisimenu, kaip tai nutiko ir nejaučiu, kad man kažko trūktų, tačiau jei taip rašo, reikia sutikti, vis tik šventa knyga.

Ieva. Kokie jie vis tik skirtingi.

Adomas. Kas tokie?

Ieva. Mūsų berniukai, lyg skirtingų tėvų būtų.

Adomas. Ką tu nori pasakyti? Mes juk pirmi ir vieninteliai žmonės Žemėje, nėra kitų tėvų.

Ieva. Aš ne tą turėjau galvoje, tiesiog keista, kad jie tokie nepanašūs.

Adomas. Nieko čia keista, viskas žemėje skiriasi, kiekvienas daiktas, kiekvienas paukštelis, net žolė.

Ieva. Žolė visa vienoda. Paimk, beje, ir nušienauk aplink namą, žiūrėk kokia užaugo.

Adomas. Nesakyk vienoda. Kartą tyčia paėmiau kuokštą žolės ir tyrinėjau kiekvieną stiebelį per padidinamąjį stiklą ir galiu tvirtinti, kad kiekvienas buvo vis kitoks, aukštis, plotis, paviršiaus raštas, viskas skyrėsi.

Ieva. Iš kur tu gavai padidinamąjį stiklą?

Adomas. Radau bevaikščiodamas.

Ieva. Nieko man nepasakojai apie tai.

Adomas. Negalėčiau net miegoti, jei viską pasakočiau, neliktų tam laiko.

Ieva. Mes taip mažai bendraujame paskutiniu metu, tu arba miegi, arba vaikščioji.

Adomas. Prisibendrausime dar, o judėti sveika. Nemanau, kad turiu pasakoti apie kiekvieną žolę. Einu nušienausiu ją.
 
                                       
                                         Ieva ir Abelis

Abelis. Mama, o kodėl jus išvarė iš rojaus?

Ieva. Tokie laikai buvo.

Abelis. Prie ko čia laikai? Jūs kažką pasakėte ar padarėte? Ką?

Ieva. Mes suvalgėme obuolį.

Abelis. Ir viskas? Tik suvalgėte ir jau eik?

Ieva. Mums buvo uždrausta, tokia buvo sąlyga, arba - arba. Mes nepaklausėme.

Abelis. Kas jums uždraudė?

Ieva. Dievas, kas daugiau.

Abelis. Nori pasakyti, kad jūs matėte Dievą, jis štai taip atėjo ir uždraudė?

Ieva. Ne, buvo ne taip. Tiesą sakant, net nežinau kaip buvo, tiesiog žinojome, kad negalime valgyti obuolių, o iš kur žinojome, net nežinau. Gal tėvas daugiau žino, gal jis matė Dievą, juk jį pirmą sutvėrė, aš paskui atsiradau. Pamenu, iš karto ir buvome rojuje.

Abelis. O kur jis, toli nuo čia?

Ieva. Edenas? Nemanau, kai išvarė, mes gal tik dvi dienas ėjome, kol čia sustojome, todėl spėju, kad kažkur netoliese. Ir klimatas panašus, toks kaip čia, visada šilta, tik kartais naktimis nulyja, todėl šia prasme mes beveik nieko nepraradom.

Abelis. O ką praradot?

Ieva. Tik pamanyk, nemirtingumą. Įdomu, ką mes būtume amžinai veikę? Ačiū labai, nereikia man tokios laimės. Tik tėvui nesakyk, man regis, jis ilgisi prarasto nemirtingumo, o man taip dar geriau, turiu nuostabius vaikus, o vėliau, tikiuosi, ir anūkų sulaukti. O gyventi amžinai ir neturėti tokios laimės, manau yra kvaila.

Abelis. Mama, bet kaip tu susilauksi anūkų, jei mes vieni šioje žemėje, jei mes pirmieji žmonės.

Ieva. Nežinau, tėvas ką nors sugalvos. Jis visada kažkaip sugeba išsisukti iš keblios situacijos.

Abelis. Mama, o aš galiu pasimatuoti tavo suknelę?

Ieva. Negali, ji moteriška.

Abelis. Ir kodėl tai kas gražu, yra moters privilegija, kodėl vyrai negali būti gražūs?

Ieva. Tu gražus, Abeli, pakankamai gražus, kad kas nors tave įsimylėtų.

Abelis. Tai galiu užsidėti?

Ieva. Tik žiūrėk, kad tėvas nepamatytų, jam tai nepatiks.
 
 
                                          Ieva, Chaimas ir Abelis

Ieva. Dabar mes turėsime geografijos pamoką. Kaip žinote, Žemė yra plokščia. Virš jos dangus, o apačioje, tai yra po Žeme - pragaras. Kada nors, tikiuosi, tėvas nusives mus į pasaulio kraštą ir mes galėsime iš viršaus pažiūrėti į velnius.

Abelis. Fui, kaip šlykštu, aš nenoriu jų matyti.

Chaimas. Mamytės sūnelis.

Ieva. Chaimai, liaukis!

Chaimas. Kodėl vis aš ir aš? Ar Abeliui jau nėra ką irgi pasakyti?
 
 
                                       Kainas ir Abelis
 
Kainas. Tau labai tinka, atrodai lyg mergaitė.

Abelis. Kodėl nužudei mane?

Kainas. Tai ne taip paprasta.

Abelis. Bet vis dėlto ne šiaip sau? Turėjo būti kažkokia priežastis.

Kainas. Aš mylėjau tave.

Abelis. Mylėjai ir vis tiek nužudei, paaiškink.

Kainas. Tu nesuprasi, niekas niekada to nesupras, ir aš, bijau, niekada nesugebėsiu to paaiškinti.
 
                                       
                                           Adomas ir Ieva

Adomas. Pirmas gimė sūnus, antra tikėjomės bus mergaitė, kad pratęstų giminę, bet gimė vėl berniukas. Aš tuo metu buvau pasimetęs, neradau logiško tokios eigos paaiškinimo.

Ieva. Abelis nuo pat mažens labiau ir panėšėjo į mergaitę, ilgi plaukai, švelnūs bruožai ir žaisdavo daugiausiai su lėlėmis, kurių buvau pridariusi tikėdamasi, kad gims mergaitė.
 
                                    
                                      Chaimas, Adomas ir Ieva

Chaimas. Tėti, kodėl mama taip rėkia?

Adomas. Ji gimdo, jai skauda, bet netrukus tu turėsi sesutę. Geriau pabūk kol kas lauke.

Ieva. Dieve, kaip skauda.

Adomas. Pakentėk, tuoj viskas baigsis. Paspausk dar truputį, aš jau matau galvutę, dar, dar kartelį, neskubėk, palengva. Aš jau turiu ... jį ...

Ieva. Ją, norėjai pasakyti?

Adomas. Mums gimė berniukas.

Ieva. Dar vienas? Tu gi sakei gims mergaitė. Kaip jie užveis žmoniją? Tu man aiškinai, kad tave sutvėrė dauginti rūšį. Kaip jie dauginsis?

Adomas. Aš nežinau, Ieva, man tai irgi netikėta. Galbūt kitą kartą mums gims mergaitė.

Ieva. Kitą kartą? Esi tikras, kad bus kitas kartas? Manai, gali vienas spręsti? Gal tu išsilaužk dar vieną šonkaulį ir pasidaryk sau kitą bobą, kuri gimdys tau vaikus, man ir dviejų kartų gana. Aš nepasirašiau užveisti Žemę žmonėmis, tai buvo tavo ir sutvėrėjo planas. Manęs į tai prašau nevelti.

Adomas. Nurimk, Ieva, pakalbėsim vėliau. Dabar gal nori pamatyti sūnų?

Ieva. Jis nuostabus ir balsas angeliškas. Bet du berniukai, pagalvok, Adomai, kaip jie dalinsis seserimi, net jeigu aš ir sutikčiau dar kartą gimdyti? O gal tu nori, kad jie visi trys ištvirkautų? Tai būtų labai šiuolaikiška.
 
                                            
                                            Kainas ir Abelis

Kainas. Būti su tavim ir be tavęs.
Būti ir be tavęs, ir ne su tavim.
To niekas negali suprasti, aš ir pats ligi šiol nelabai suprantu, o tada galvojau, kad jei nebus tavęs, nebus ir mano kančios. Nėra žmogaus, nėra problemos. Bet pasirodo viskas daug sudėtingiau, kvaila yra manyti, kad žudymas ką nors išsprendžia, priešingai - žmogų užgula dar didesnė našta, nei buvo iki tol, tada aš bent galėjau būti su tavim, nors ir be tavęs, o paskui aš buvau ir be tavęs, ir ne su tavim. Tai pasirodė apskritai nepakeliama.
 
                                               Adomas vienas

Adomas. Pirmą sūnų pavadinau Chaimu. Chaimas žydiškas vardas. Kadangi žydai išrinktoji tauta, galima daryti prielaidą, kad jie pirmieji žmonės Žemėje, vadinasi ir aš žydas, tai ir savo sūnui privalau duoti žydišką vardą. Taip aš tada mąsčiau. Galų gale, spėju, kad mes ir apsistojome po rojaus kažkur prie Jeruzalės, o gal net joje pačioje, tik kol kas, žinoma, čia dar nieko nebuvo. Nežinau, kodėl vėliau kažkas pakeitė Chaimo vardą į Kainą, to aš nesuprantu, gal perrašinėdami Bibliją supainiojo raides arba kaip sugedusiame telefone – vienas pasakė, kitas ne taip išgirdo, trečias vėl kitaip perdavė ir taip toliau. Aišku, dabar jau nieko nepakeisi, bet noriu, kad tiesa vis tik būtų pasakyta.
 
                                              Kainas vienas

Kainas. Paskui aš sugalvojau pakeisti vardą, sukeičiau kelias raides ir gavosi Kainas. Man patiko šis vardas, maniau, kad jis atriboja mane nuo to žudiko, maniau, kad tokiu būdu aš keičiu savo praeitį, save, išperku savo kaltę, jeigu ji vis tik yra, aš net abejojau tada savo kaltumu, dar nesupratau gerai savo poelgio masto ir kokias pasekmes jis užtrauks ne tik man, bet ir visai tolesnei žmonijos vystymosi eigai, nežinojau, kad ne tik aš jau niekada neatgausiu ramybės, bet ir sukūriau precedentą ir kitiems po manęs taip elgtis.  
 
                                          Ieva ir Adomas

Ieva. Antrą sūnų pavadinau Abeliu. Aš sugalvojau tokį vardą, nenorėjau duoti jam žydišką. Nesu antisemitė, bet vis tik norėjau kažko neutralaus. 

Adomas. Taip, Abelis – tai nėra kvailelis, kaip žmonės vėliau ėmė taikyti tarsi sinonimą. Tai tiesiog Ievos kūryba, galima sakyti. Vykusi kūryba. 
 
 
                                            Kainas ir Abelis

Kainas. Aš ir mylėjau tave, ir neapkenčiau, nes galvojau, kad Dievas sutvėrė vyrą ir moterį kaip porą, niekada negalvojau kitaip, todėl mano jausmas tau regėjosi nedoras, nuodėmingas ir paskatintas pasileidimo, nors kur ir kada galėjau spėti ištvirkti, niekaip nesumečiau, ėmiau įtarti, kad tai tu mėgini mane suvedžioti, išvesti iš doros kelio, kad visų mano netinkamų svajų ir fantazijų šaltinis esi tu, todėl būtina tave sunaikinti. Aš ir geidžiau tavęs, ir norėjau tavimi atsikratyti. Toks dvilypas jausmas, nežinau, ar kada nors patyrei tokį dvilypumą.
Kita vertus, o  ko kito galėjau geisti, kai nieko daugiau aplinkui ir nebuvo? Kodėl Dievas leido gimti dviem berniukams, kokia užmačia slypi šiame sumanyme, juk jei viskas vyksta su Dievo žinia, tai koks šitokio siužetinio posūkio tikslas? Šitie klausimai man niekaip neišėjo iš galvos, tik daug vėliau supratau, kad Dievas būtent tai ir sumanė, tai yra tai, kad aš tave nužudyčiau, tai irgi buvo padaryta su jo žinia, jis nutarė pradėti žudymų sezoną, atidarė Pandoros skrynią ir jau po to proceso sustabdyti buvo neįmanoma. Nežinau, kodėl jam to reikėjo, negaliu įminti šitos mįslės, bet aš buvau pasirinktas kaip įrankis pradėti kruviną žmonijos istoriją.
 
Abelis. O gal tu turėjai mylėt mane, bent pabandyt?
 
Kainas. Ateidavo tokia mintis, bet bijodavau būti atstumtas, nežinau, kaip būčiau tai pakėlęs, o jeigu dar tėvas būtų apie tai sužinojęs, ką jis tada darytų, žodžiu, turėjau daug abejonių, bet didžiausia iš jų buvo ta, kad maniau, jog tai yra prieš gamtą, prieš nustatytą tvarką ir nemaniau, kad turiu būti kažkoks originalas ir elgtis nenuspėjamai. Žinau, tu gal ir galėtum elgtis nestandartiškai, visada turėjai ypatingą asmenybės laisvės pojūtį, bet aš buvau kitoks, siekiau laikytis nustatytos tvarkos ir nepriešpastatyti save  pasauliui.
 
Abelis. Tada dar nebuvo jokio pasaulio, viskas buvo pirmą kartą ir mūsų meilė galėjo būti pirmoji.
 
Kainas. Dabar lengva kaltinti, o tada neturėjau su kuo pasitarti.
 
Abelis. Tu turėjai mane, galų gale net ir mūsų tėvai gal būtų kažką protingesnio pasiūlę, nei tavo sprendimas nužudyti mane. Man buvo taip skaudu, taip norėjau gyventi, jaučiau, kad esu sutvertas meilei, kad man lemta būti mylimam, o tu viską sugriovei. Niekada tau to neatleisiu. Negaliu atleisti, nes neįsivaizduoju, ką būčiau patyręs, jei gyvenčiau, turbūt kažką labai gero, švelnaus.
 
 
                                 Chaimas ir Abelis
 
Chaimas. Čia mes galėsime atlikti auką Viešpačiui, kaip tu ir norėjai. Tinkama vieta.
 
Abelis. Tikrai, man patinka. Po šiuo ąžuolu galėsime sudėti iš akmenų aukurą. Ąžuolas tai lyg tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo, juk taip?
 
Chaimas. Galbūt, tu geriau tai išmanai, manęs niekada nedomino tokie dalykai. Bet jei jau sakai, kad atėjo metas atnašauti, ką gi, turbūt tu geriau žinai.
 
Abelis. Tikrai, Chaimai, neabejok, juk neveltui ir mano ėriukas apšlubo, lyg duodamas ženklą, kad turi būti paaukotas, o ir tavo pirmą kartą pagamintas vynas iš tavo augintų vynuogių bus puikus derinys Dievo aukai. Aš taip džiaugiuosi, kad tu sutikai aukoti Viešpačiui, mūsų Sutvėrėjui, tai lyg ženklas, kad mes tapsime amžinai neišskiriami.
 
Chaimas. Tu net neįsivaizduoji kaip aš to norėčiau.
 
Abelis. Chaimai, aš myliu tave, nors gal kartais tu ir būdavai man griežtas, bet tai juk natūralu, tu esi vyresnis ir turi teisę mane vertinti, kritikuoti. Aš taip džiaugiuosi, kad mes atėjome čia vieni be tėvų, nors kartą vieni.
 
Chaimas. Taip, ir man smagu. Nagi duokš tą savo ėriuką.
 
Abelis. Chaimai, o kodėl tu staiga nustojai su manim miegoti vienoj lovoj?
 
Chaimas. Na, kai vaikai suauga, jiems nevalia kartu miegoti. Be to, kada tai buvo?
 
Abelis. Seniai, bet man vis tiek visą laiką tavęs trūko.
 
Chaimas. Tu juk nepyksti, kad tada sumelavau mamai?
 
Abelis. Kad aš šlapinuosi į lovą? Ne, nors tą kartą buvo skaudu.
 
Chaimas. Atleisk, tada nesugalvojau nieko geresnio.
 
Abelis. Viskas gerai, aš tave suprantu. 
 
 
                                     Adomas, Chaimas ir Abelis

Adomas. Kaip pamenate,  vaikai, vakar skaičiavome savo pirštus, šiandien mokysimės skaičiuoti šonkaulius. Gal kas žinote, kiek šonkaulių turi žmogus?

Chaimas. Iš kur galėtume žinoti?

Adomas. Taip, iš tiesų. Tad paimkite ir perskaičiuokite vienas kito šonkaulius.
 
 
                                    Chaimas ir Abelis
 
Chaimas. Dievas priėmė tavo ėriuką, o mano vyną išliejo.
 
Abelis. Tai turbūt vėjas, nesikrimsk, Chaimai. Aš pripilsiu naują taurę.
 
Chaimas. Aš žinau, kodėl jis taip padarė.
 
Abelis. Juk sakau, tai tik vėjas nuvertė taurę ir išliejo vyną. Aš pripyliau naują, bet prieš tai pirmas paragausiu. Dar niekada nesu gėręs vyno.
 
Chaimas. Taip, tavo amžiuje jau būtų pats metas pradėti išgėrinėti. Aš, tavo metų būdamas, dažnai pasiurbdavau iš tėvo statinės, paskui užpildavau ją vandeniu. Bet, Abeli, negerk.
 
Abelis. Kodėl, Chaimai?
 
Chaimas. Tas vynas užnuodytas. Štai kodėl jo nepriėmė Viešpats.
 
Abelis. Bet aš jau išgėriau. Kodėl, broli, kodėl?
 
Chaimas. Aš myliu tave, Abeli.
 
 
                                           Kainas ir Abelis
 
Kainas. Aš ir mylėjau, ir neapkenčiau. Meilė ir neapykanta visada šalia. Papildo viena kitą. O ką daugiau galėjau mylėti? Kitų moterų nebuvo tik mama. Mylėti mamą kaip moterį būtų taip pat neleistina, kaip ir mylėti vyrą. Tad aš nusprendžiau pasidaryti sau moterį iš tavo šonkaulio. Norėjau, kad ji būtų panaši į tave. Ta mintis man kilo, kai per matematikos pamoką skaičiavome vienas kito šonkaulius. Juk mamą Dievas sutvėrė iš tėvo šonkaulio, kodėl aš negalėjau pabandyti padaryti tą patį iš tavo? Tai buvo stačiai apsėdimas, apie nieką kitą net negalėjau galvoti, tik visur ir visada mačiau tave merginos pavidale, o dar kai tu persirenginėdavai. Tai varė mane iš proto.

Abelis. Kas buvo toliau?

Kainas. Aš nurengiau tave ir peiliu atvėriau krūtinės ląstą, tada išplėšiau vieną šonkaulį ir širdį. Ji buvo dar šilta. Skubiai ėmiausi darbo, išsikasiau molio, pridėjau šiek tiek tavo mėsos, ir ėmiau lipdyti moterį, žiūrėdamas į tavo tobulą kūną. Pabaigęs, įstačiau širdį, nusirengiau pats ir atsiguliau šalia, kad sušildyti kūrinį ir įkvėpti jam gyvybės. Turbūt užmigau, o kai pabudau, ji lygiai ir ritmingai kvėpavo.  Tai buvo mergina. Pavadinau ją Adele tavo garbei.

Abelis. Adelė gražus vardas.

Kainas. Aprengiau tavo rūbais ir ji niekuo nesiskyrė nuo tavęs. Apsigyvenome kalnuose iš pradžių, paskui aš pastačiau trobelę pakalnėj ir užveisiau vynuogyną. Mums gimė sūnus, pavadinau jį Henochu. Adelė negalėjo jo išmaitinti, nes, lipdydamas pagal tavo atvaizdą, nesuteikiau jai krūtų, tad teko susirasti laukinę ožką, kuri maitino mūsų pirmagimį.
 
                                           
                                        Adomas ir Ieva

Adomas. Po Abelio mirties, tai yra, kai Chaimas jį nužudė, Ieva labai nusiminė,  ji nebepratarė daugiau nei žodžio, aš net pagalvojau, kad ją ištiko insultas ir ji prarado gebėjimą kalbėti.
Tuomet man pasidarė labai liūdna, staiga supratau, kiek nedaug mes spėjome vienas kitam pasakyti per tą trumpą laiką, kiek nedaug aš žinau apie ją, jos jausmus, jos mintis, iki tol man vis atrodė ką čia tos bobos klausyti, bet staiga supratau, kad jau nebeturiu žmogaus, su kuriuo galiu viskuo dalintis.
Bet, ačiū Dievui, po trijų mėnesių ji prakalbo.

Ieva. Aš noriu susigrąžinti Abelį. Prašyk savo dievo ar ko nori, bet aš turiu turėti kitą Abelį – Setą.

Adomas. Setas, jai artrodė, kad šis žodis reiškia kitą, kitą Abelį, ji norėjo pasakyti. Ir tikrai – po devynių mėnesių mums gimė berniukas, jau trečias per visą laiką.

Ieva. Jis buvo toks panašus į Abelį, kad man vėl grįžo noras gyventi.

Adomas. Setas buvo nuostabus berniukas, mes jį labai lepinome.

Ieva. Iki jam suėjo šešiolika. Staiga supratau vieną dieną, kad netenku jo, kažkas kitas jį užvaldė.
 
                                       
                                  Kainas ir Abelis/Setas

Kainas. Tuo metu netikėtai užmačiau jį, Setą, upelio pakrantėje. Kaip tik rengėsi išsimaudyti ir nusiiminėjo nuo savęs drabužius. Turiu pasakyti, kad nors ir turėjau Adelę, tobulą tavo pakaitalą, dažnai vis tiek galvodavau apie tave, ilgėjausi, man trūko tavęs. Ir čia staiga tu, aš vos nesurikau iš džiaugsmo – Abeli! Kitą akimirką atsitokėjau, supratau, kad tai negali būti tu, girdėjau, kad mūsų tėvams gimė dar vienas berniukas, bet nemaniau, kad bus toks panašus. Galima sakyti, Dievas klonavo tave ir tu atgimei kitu vardu. Tik pagalvok vien berniukai, ką tai turi reikšti? kad mergaites turime pasidaryti patys? Stovėjau netoliese už medžio ir gėrėjausi juo. Setas buvo beveik to paties amžiaus, kai tu palikai šį pasaulį.

Abelis. Kai tu nužudei mane.

Kainas. Na taip, atleisk. Jam buvo šešiolika tuomet.

Abelis. Aš išėjau septyniolikos.

Kainas. Aš ir sakau, beveik to paties amžiaus. Į upelį jis įbrido visai nuogas, ilgai prausėsi muilu plaukus, paskui visą kūną, toks gražus, kad neištvėriau ir išlindau iš už medžio, priėjau ir užkalbinau. Jis visai neišsigando. Atsisuko į mane ir paklausė.

Setas. Kas tu?

Kainas. Aš tavo brolis. Kainas.

Setas. Ak, taip. Aš turėjau du brolius, bet vienas mirė, tad kvaila klausti, kas tu. Tik vardas kitas.

Kainas. Taip, aš pasikeičiau į lengvesnį.

Setas. Kodėl niekada nesirodai, neužeini pas mus?

Kainas. Daug dirbu, neturiu laiko.

Setas. Gal vis tik galėsi nutrinti man nugarą, jei jau esi čia, tai neužims daug laiko?

Kainas. Ir padavė man rankšluostį.

Abelis. Tu nemanai, kad jis tave gundė?

Kainas. Nežinau, bet tada nieko neįvyko. Jis greit apsisuko ir ėmė rengtis. Pasisiūliau mokyti jį žemdirbystės.

Setas. Aš pagalvosiu. Iki.

Kainas. Ir nuėjo. Paskui aš vis tik suviliojau jį, vėliau, vynuogių giraitėje. Kažkurį laiką mėgavausi dviguba tavo kopija - moteriška ir vyriška, kol kartą neužtikau Seto savo lovoje su Adele.
 
                                     
                                             Setas ir Adelė

Setas. Labas, o kur Kainas?
 
Adelė. Sveikas, nežinau kas tu toks?
 
Setas. Aš Kaino brolis Setas, mokausi žemdirbystės, bet šįryt Kainas taip ir neatėjo, tad ryžausi pats užeiti pasiteirauti, gal kas atsitiko?
 
Adelė. Jis išėjo su Henochu, mūsų sūnumi, į mišką spąstų kiškiams spęsti, gal pasiklydo? Bet tu sėskis, malonu susipažinti su savo vyro broliu. Kiek tau metų?
 
Setas. Šešiolika.
 
Adelė. Tikrai, toks didelis, o Kainas niekada ir neminėjo tavęs.
 
Setas. Aš tik neseniai pradėjau pas jį mokytis, gal dar nespėjo apie mane pranešti. Aš tėvams irgi dar nesakiau apie brolį, kažkodėl jie apie jį nelabai nori kalbėtis.
 
Adelė. Gal išgersi vyno, turbūt esi pavargęs?
 
Setas. Mielai, nors turiu prisipažinti, dar nesu jo ragavęs.
 
 
 
                              Adomas, Ieva, Adelė ir Henochas
 
Adomas. Kaip keista, Henochas visai nepanašus į savo tėvą, sakyčiau, netgi visiška jo priešingybė.
 
Ieva. Taip, tikras gražuolis ir toks ištįsęs, nei vieno vyro tokio aukšto nesu regėjusi.
 
Adomas. Čia dėl maitinimo, girdėjau, jis nevalgo mėsos, todėl toks lieknas. 
 
Ieva. Ir labai ramus. Prisimink Chaimą, visada buvo labai nekantrus, krutėjo, sukinėjosi, niekaip nepabūdavo ramioje padėtyje, o sūnus, matai, koks santūrus. Tik nusišypso, o žodžio nelabai ištrauksi. Patinka man toks - labai vyriškas. 
 
Adomas. O tai aš tau jau nelabai vyriškas, ar ką? 
 
Ieva. Vyriškas, vyriškas, tik senas ir, be to, daug kalbi, galėtum iš anūko pavyzdį imti, daugiau susičiaupęs būti. 
 
Adomas. Tų bobų nesuprasi - tai nekalbu, tai per daug kalbu, apsispręsk vieną kartą, ko tau reikia.
 
Ieva. Na, tai sėskim prie stalo, jau viskas paruošta. Gal Setas dar vis tik ateis, kaip galvoji, Adele?
 
Henochas. Neateis, jis parkrito vakar giraitėje, kai kiškiams kilpas statėme, ir truputį kelio sąnarį užsigavo, sakė, turi pagulėti.
 
Adelė. Taip, grįžo vakar šlubuodamas. 
 
Adomas. Kelio sąnarį tai čia niekis, pateps alijošio užpilu ir praeis. Na kaip mažiukas, Enošas?
 
Adelė. Pavalgė ir užmigo.
 
Ieva. Tau irgi gerai būtų numigti, va užkąsk ko nors ir eik prigulsi, o mes čia šaškių turnyrą surengsim ir Henochą pamokysim, ar ne, mielasis?
 
Henochas. Kaip panorėsit, senele.
 
 
                                          Setas ir Kainas
 
Setas. Užeik, Adelės ir Henocho nėra, aš išsiunčiau juos pas senelius.
 
Kainas. Pas mūsų tėvus?
 
Setas. Na taip, juk tavo Henochui jie  seneliai, ar ne?
 
Kainas. Turbūt, aš nelabai gaudausi šituose ryšiuose.
 
Setas. Sakykim taip, tu apskritai menkai gaudaisi visuose dalykuose.
 
Kainas. Pereikim prie reikalo, kodėl pasikvietei?
 
Setas. Tu skubi? Kaip keista, anksčiau tu turėjai daugiau laiko ir noro pabūti su manim, bet gerai, aš irgi noriu greičiau viską baigti.
Man visada knietėjo sužinoti, kaip mirė mano brolis ir kodėl niekada nesirodo kitas, nors visi žinojom, kad esi kažkur netoliese. Tėvai spėjo, kad tu jį nužudei arba kažkodėl palikai jį mirti. Tėvas rado kūną kitą dieną, sudraskytą žvėrių. Tuo metu jie taip galvojo. Aš turėjau įsitikinti, kad tėvų spėjimas teisingas. Tam turėjau sugundyti tave ir sužinoti tiesą. Tai nebuvo sunku. Tikriausiai visada galvojai, kad tai tu suviliojai mane, kaip žiauriai klydai. Bet tu neprisipažinai, melavai, kad Abelis mirė išgėręs per daug vyno.
 Tada nusprendžiau suartėti su Adele, tikėjausi, ji bus atviresnė. Taip pat knietėjo sužinoti, iš kur ji atsirado, nes ir tėvai negalėjo suprasti, nors mama sakė, kad tėvas turi kažkokį spėjimą dėl šonkaulio, neva ir ji pati atsirado iš Adomo šonkaulio.  Bet apie tai aš sužinojau vėliau, pirmą kartą šią istoriją išgirdau iš Adelės.
Taigi, patykojau, kai tu su Henochu kažkur išėjot, ir atėjau į tavo namus lyg niekur nieko teirautis apie tave. Tai buvo antras mano gundymas, vėl sėkmingas.
Adelė papasakojo, kad atsirado iš Abelio šonkaulio. Ko gero, ir jai tu nepasakei visos tiesos. Ji irgi sakė, kad Abelis padaugino išgerti. Kažkodėl  tu pristatei jį mums kaip alkoholiką. Kodėl?
 
Kainas. Taip, aš pakėliau ranką prieš savo brolį, tai tiesa. Bet tai nereiškia, kad aš jo nemylėjau. Dar ir kaip, bet jis turėjo gimti mergaite. Kodėl Dievas atsiuntė berniuką? Jaučiau, kad tai neteisinga, todėl ryžausi ištaisyti gamtos klaidą. Aš atgaivinau jį mergina, mergina, kuri galiausiai ir tave pakerėjo. Juk neimsi ginčyti, kad eksperimentas pavyko.
 
Setas. Taip, Adelė beveik tobula. Bet kaip vis tik mirė Abelis, ką tu jam padarei?
 
Kainas. Aš jį nunuodijau. Vynas buvo užnuodytas, dėl to jo ir nepriėmė Viešpats. Nenorėjau žudyti kažkaip brutaliai, nenorėjau sugadinti, kaip sakoma, prekinės išvaizdos, norėjau, kad ir po mirties jis išliktų gražus, todėl rinkausi nunuodijimą. Augindamas vynuoges, aš daug eksperimentavau su jų sėklomis. Jose daug kalio ir, parinkus atitinkamą įvairių vaistažolių tirpalą, man pavyko pasigaminti kalio cianidą. Kaip ir tikėjausi, nuodas buvo veiksmingas, Abelis mirė iškart, beveik nesikankino. Veidas nebuvo iškreiptas kančios, tik akyse liko nebylus klausimas. Tas klausimas kodėl man iki šiol skamba ausyse. Kartais net naktį nuo jo pabundu, išpiltas prakaito.
 
Setas. Kaip viskas vyko toliau?
 
Kainas. Na, aš tiesiog išėmiau šonkaulį ir ėmiau lipdyti ant jo molį.
 
Setas. Ir viskas, taip paprasta? Gal tu galėsi kada nors pakartoti tai?
 
Kainas. Ne, jokiu būdu, tai šventvagiška. Kam tau to reikia?
 
Setas. Tuoj sužinosi. Bet prieš tai nenori paklausti manęs apie Henochą?
 
Kainas. To aš ir bijojau. Ką tu jam padarei?
 
Setas. Nusiramink, tą patį, ką ir tu darei su manim, tik šis mėginimas nebuvo toks sėkmingas, kaip pirmi du. Kai pamačiau Henochą, supratau, kad jis turi priklausyti man, jis buvo keturiolikos, tik dviem metais jaunesnis.
 
Kainas. Taip, mums ilgai nepavyko su Adele. Žinojau, kad tėvai vėl turi sūnų, ir aš norėjau tuo pat metu turėti savo, lyg kažkokį akibrokštą jiems, bet mes vis nesusilaukėm.
 
Setas. Norėjau draugo, o kartu ir paklusnaus savo valios vykdytojo, norėjau kažko panašaus į tave, nors jis ir nebuvo tavo kopija, toks Adelės ir kažko dar mišinys, laibas, neišsivystęs, bet labai užsispyręs, įtariau, kad lengvai nepasiduos. Taip ir buvo. Jis vis teiravosi apie tave ir nenorėjo likti su manim akis į akį.
Vieną naktį aš įsliuogiau į jo lovą, o kai jis norėjo priešintis ir šaukti, kumščiu apsvaiginau jį, o tada paėmiau.
Kitą dieną vakarop išsivedžiau jį neva kilpas kiškiams statyti. Atvedžiau į vynuogių giraitę, kur ir tu mane tvirkinai. Išrengiau nuogai, pririšau prie medžio ir plakiau rykštėmis. Daug rykščių sugadinau, kol galop jis susmuko be sąmonės. Paskui visą naktį dėjau kompresus ant jo kūno. Nuo to laiko jis niekada daugiau nebeužsiminė apie tave. Nežinau, ar mylėjo mane, to jis niekada nepasakė, bet visada buvo paklusnus ir atsidavęs man. O aš, regis, tikrai jį pamilau.
 
 
 
                                    Setas ir Henochas
 
Henochas. Kodėl mama taip rėkia?
 
Setas. Ji gimdo. Aš turiu būti prie jos. Tu kur nors pavaikštinėk ligi ryto. Tau nebūtina to matyti.
 
Henochas. Palauk. Kodėl tau neužteko manęs, kam tau prireikė dar vieno vaiko?
 
Setas. Henochai, kokio dar vieno, tu ne mano vaikas. Aš turiu turėti savo, be to, tikiuosi, kad bus mergaitė, tavo žmona.
 
Henochas. Tu viską ne taip supratai. Kam tau reikėjo mano mamos, kai turėjai mane? Be to, kodėl tu sprendi, reiks man žmonos, ar ne?
 
Setas. Tu visada buvai toks paklusnus man, nesuprantu, kas tau pasidarė. Gerai, galėsi neimti jos į žmonas, man nuo to tik geriau, juk žinai, koks tu man svarbus.
 
Henochas. Jau nebežinau. Tu viena sakai, kita darai, guliesi su mano motina, kuri tiktų ir tau į mamas, kai turi mane. Nesuprantu, kas tu per žmogus.
 
Setas. Nekelk pavydo scenų, pakalbėsim vėliau. Turiu eiti.
 
 
 
                                        Setas ir Kainas
 
Setas. Taigi, dabar tu neturi nieko, aš viską perėmiau, tavo žmona, mano brolienė tapo mano meiluže, tavo sūnus, mano sūnėnas yra mano meilužis, tavo namai, dabar yra mano, tu pats vis dar esi mano brolis, bet jau nesi mano meilužis. Viskas taip keistai susipynę, kartais, kai guliu apsikabinęs Henochą, bandau išnarplioti šitą mazgą, bet man nepavyksta, nepaisant to, vis tiek jaučiu didelį malonumą, kad atkeršijau už mūsų brolį. Kai sužinojau, kad Abelis mirė dėl tavo kaltės, prisiekiau tau atkeršyti.
 
Kainas. Kodėl tu nenužudai manęs, juk tai būtų geriausias kerštas?
 
Setas. Anaiptol, tu būtum man dėkingas, kad išvadavau tave nuo tolesnių kančių. Tu nusipelnei didesnės bausmės, gyvenk ir pavydėk man to, ko netekai.
 
 
 
 
                                                      Setas ir Henochas
 
Setas. Tu jau grįžai?
 
Henochas. Kas gimė?
 
Setas. Berniukas. Pavadinau jį Enochu tavo garbei.
 
Henochas. Ir kaip tu mus šauksi, Henochai, Enochai? Tegul tada bus Enošas.
 
Setas. Tikrai, kažkaip nepagalvojau.
 
Henochas. O dabar noriu, kad eitum su manim į giraitę.
 
 Setas. Ten jis pririšo mane prie medžio, išrengė nuogai ir išplakė, kaip ir aš buvau anksčiau padaręs. Baigęs pasakė.
 
Henochas. Dabar mes atsiskaitę. Nedrįsk daugiau liesti mano motinos.
 
 
 
                                                 Setas ir Kainas
 
Setas. Tai įvyko vakar. Šiandien išsiunčiau visus pas senelius. Ilgai galvojau, kaip dabar reikės tęsti žmonijos dauginimąsi, jei gimsta vien berniukai. Tau neatrodo keista?
 
Kainas. Išties, jei ir tau gimė Enošas, tada aš jau nieko nesuprantu.
 
Setas. Ir blogiausia, kad aš tikrai jau nepaliesiu Adelės, aš staiga išsigandau Henocho, kai jis man taip pasakė, ką gali žinoti, gal tikrai nudės patykojęs, jei nesilaikysiu atokiau nuo jos, jis toks uždaras, niekada nežinai, ką galvoja, visas į tave, juk ir apie tave tėvai negalvojo, kad gali ką nors užmušti. Kita vertus, Adelė ir taip neprisileis manęs.
 
 
                                          Adelė ir Setas
 
Adelė. Aš noriu nuo tavęs vaiko, bet tik vieno, dar kartą tikrai negimdysiu, nesutverta tam, Kainas nulipdė mane kaip vyrą, Abelio kopiją, nepagalvojo, kad vaikui išnešioti reikia daug vietos, plačių klubų. Tad tebūnie kaip bus, jei mergaitė, tai ir gerai, o ne - tai negalėsiu niekuo padėti. Taip ir žinok.
 
 
                                          Setas ir Kainas
 
Setas. Taip ji man pasakė.
 
Kainas. Dabar suprantu, ko tau reikia iš manęs.
 
Setas. Padarysi tai, ar ne?
 
Kainas. Kaip gali to prašyti, juk jis mano vaikas.
 
Setas. Abelis irgi buvo tavo brolis, bet tu jį nužudei.
 
Kainas. Bet čia vaikas, mano vaikas. Klausyk, imk mane, aš jau pakankamai pagyvenau, esu pasiruošęs mirti, seniai ieškau progos atsisveikinti su šiuo pasauliu, o dar ta sąžinė. Tikrai, imk mane, tik palik Henochą.
 
Setas. Būk vyras, kam tos isterijos. Pats puikiai žinai, kad moteris iš tavęs bus bergždžia, per senas tu, supranti? Nemanau, kad galėtum pastoti. Henochas kas kita, jam dabar kaip tik laikas  gimdyti, ir kuo daugiau, tuo geriau. Be to, dabar tu man reikalingas gyvas, aš nesugebėsiu nulipdyti, tik tu gali tą padaryti, esi daręs.
Nežiūrėk į mane, vieną brolį jau nužudei, nori ir antrą? Aš nenusiteikęs  mirti. Be to, Henochas, įtariu, nenorės moters, jam jos nerūpi, supranti, jis kitoks, jam reikia vyro, manęs, tad planas pratęsti žmoniją per mane moterį netinka. O be Henocho lieki tik tu vyras, bet tu jau per senas būti net ir tėvu. Kas kita esu aš, pačiame jėgų žydėjime, galiu dar daug sūnų ir dukterų užauginti.
 Taigi, apsistojame ties Henochu, taškas. Jis ir nemirs, tik pakeis savo lytį, kaip ir Abelis juk nemirė, atgijo Adelėje. Kad tau būtų lengviau apsispręsti, aš apsiimu nunuodyti,  duosi man to cianido ar kaip ten jis.  Pakviesiu Henochą į giraitę ragauti naujo vyno, tada ir nunuodysiu, turėsi būti šalia, kad iškart imtumeis darbo. Nenoriu pats eksperimentuoti, nes jei nesigaus, tada prarasiu ir Henochą, juk žinai, kaip aš jį myliu, todėl ir pasirinkau tave, tikiu, tu sugebėsi, neapvilsi.
 
Kainas. Savo sūnų…
 
Setas. Jis bus tavo duktė. Aš ir vardą sugalvojau, kad primintų Henochą – Nochia.
 
Kainas. Nochia? Tada jau geriau Nokia.
 
Setas. Gerai, tebus Nokia.
 
 
 
                                   Adomas, Ieva, Adelė ir Henochas
 
Ieva. Žiūriu į Adelę, kaip ji meiliai glaudžia prie savęs Enošą, o su Henochu nėra tokia miela, ir galvoju, juk ir aš Chaimą, kaip bežiūrėsi, mažiau mylėjau nei Abelį arba Setą. Kodėl Adomai?
 
Adomas. Iš kur man žinoti? O negi Chaimu mažiau rūpinaisi? Nepastebėjau.
 
Ieva. Nerodžiau to, bet dabar galiu prisipažinti, mielesni man buvo kiti berniukai. Su Chaimu dar buvau jauna, nelabai norėjosi apie vystyklus sukinėtis, o dar tas jo nervingumas, nuotaikų kaita, čia juokiasi, čia bliauna, vargino jis mane žiauriai. Ir nepamiršk, tai buvo pirmas gimdymas, tada nežinojau, kokį skausmą jis sukelia, galėjau būti dar ir dėl to pikta ant pirmagimio, kad privertė tiek kentėti, ką aš žinau. Su kitais jau buvo paprasčiau, žinojau, ko laukti, buvau pasiruošusi, o, be to, jie ir lengviau kažkaip atėjo. Dabar, kai matau Henochą ir Adelę, kokie jie šalti vienas kitam, galvoju, gal visos motinos mažiau myli pirmagimius, o daugiau meilės atiduoda vėlesniems vaikams?
 
Adomas. Tu čia kaip per išpažintį. Negalvojau apie tai, bet iš tikro labai ilgiuosi Abelio, gal net daugiau nei Chaimo arba Seto, gal jis tiesiog buvo už kitus geresnis, iš kito molio drėbtas ar ką?
 
Ieva. Bet kodėl į pasaulį ateina vien berniukai, Adomai, kas gi čia bus?
 
Adomas. Pažiūrėsim, motin, pamatysim.
 
                             
                                               
                                       Kainas ir Abelis
 
Abelis. Vadinasi, aš du kartus gimdžiau?
 
Kainas. Taip, Abeli, abu kartus berniukus.
 
Abelis. Ir abu vaikai nuo mano brolių?
 
Kainas. Taip, nuo manęs pagimdei Henochą, nuo Seto Enochą arba kaip jis pervadino Enošą.
 
Abelis. Taip, Enošas skamba geriau.
 
Kainas. Nesiginčysiu, man beveik tas pats, svarbu, ar tu man atleidi?
 
Abelis. Dabar, kai žinau visą tiesą, man yra lengviau. Taip, dabar aš tau atleidžiu. Eik su Dievu, ilsėkis ramybėje, Chaimai.
 
 
 
                                                 Setas ir Kainas
 
Setas. Dabar aš apsirengsiu Adelės suknele ir paskutinį kartą sušoksiu tau, mano meile.
 
 
Viso spektaklio metu turi skambėti iškarpos iš Omegos dainos The girl with a pearl hair, o per Seto šokį, kurio metu Setas trypia besiraitantį ant žemės Kainą – finalinė vieta su isteriniu falcetu, kuris asocijuotųsi su Kaino priešmirtine agonija.