Man tik smuikas žiogelio palieka –
Visa kita tik tyliai užges,
Rankos vaisiaus nuo medžio dar siekia,
Mes ne rojuj – nėra čia tavęs.
 
Man spalvų dar paletę palieki,
Neišnykt, nesutirpt, prisikelti per jas,
Išgalvosiu tave, kalbant medžiuose lietui,
Jis mane dar kažin kur išves.
 
Gal į basą vaikystę sugrįšiu,
Ne tave, gal sapnus dar viliosiu atgal,
Tą žvaigždynų, širdžių mums nematomą ryšį,
Paukščio giesmę viršūnėj obels.
 
Tik lašelio būties dar prašysiu,
Kur sutilptų pasaulis šis gal.