Ilgesys – pats klampiausias emocijų raistas,
Kur iš pėdaskų aišku, kad klajoju koncentriškais ratais
Ir dabar jau žinau – neišeisiu, ne tu nepaleisi.
Žmonės kūną matys. Nesupras jie, kur siela prašapo.
Aš nei čia, nei dabar – žvilgsnis gaudo vaiduoklę žaltvyklsę.
Neskardena juokai. Likęs gervių rypavimas – dainos.
Ak, neklauski – žinai, koks klajonių, klejonių šių tikslas:
Kaip lėktuvo rūke dar prieš leidžiantis kurą išbaigti.
Tyška aistros purslais. Apčiuopiu. Tu? Ne tu... Kilsiu, eisiu.
Aš juk ieškau ženklų, kuriuos laikas dar vakar išslapstė.
Ilgesys – pats klampiausias emocijų raistas,
Kai būties nekenčiu, kai tik vieną pavidalą – geidžiamą – atmena akys.