Kartais iš laimės tenka išprotėti:
Pirmosios meilės dvelksmas priartėja,
Jaučiu troškimą medžio – žemiškos bendrystės,
Gyvenimas, deja, tik laikinumą sėja...
 
Ir laikas prarastas užplūsta –
Nueinantys gyvenimai pro šalį švyti,
Nieks neįmins čia paslapties, o, Dieve,
Ar meilė didelė ta buvo, ar visai mažytė...
 
Baltumą ryto savyje turėjom –
Gelmėj būties paskendę buvom,
Gyvenimą kaip viltį nešėm,
Širdžių mūs siekiai nepražuvo...