Tiek daug nužydėjimo vyšnios
sode, kur vaikščiojo audros
ir švilpė varnėnai,
augindami atžalas skrydžiui.
Per Atlantą. O gal tik
į amžinąjį žydėjimą, kur rojus,
kur net žemėje
džiaugsmas ramybės jūromis taškosi.
Kur šilkinės smėlio dulkės nutrina
skausmui basas kojas,
palieka nukraujuot kaip beprasmį.
Kur ilgesys, išmestas į krantą,
išgaruoja, nepalikdamas atgarsio.
Čia, neamžiname žydėjime,
lemta nesulaukt atsako.
Juk seniai nužydėjo vyšnios sode,
kur švilpavo varnėnai, augindami
savo nenuoramas atžalas...

2018 07 07