Žeme,
Aš esu tik pigus atvirukas,
Pasiklydęs tarp pašto balandžių,
Prisiglausti norėčiau, ištrūkęs
Iš miglos,
          pabarėlių artumą išbandęs.
 
Man baisu, kad šiltai nepriglausi,
Kaip dangus glausto vyturį mažą,
Ir styrosiu liūdnai lyg kaliausė
Paslapčių
       apsupty, vasarojų miražuos.
 
Suka varnos ratus kaip paklaikę,
Joms sunku juodu nerimu būti.
 Patikėsiu sapnais, galbūt laikas,
Kai baltai
       prausia lietūs dosniausią rugpjūtį.
 
Nežinau, ar galiu laukt paguodos
Ir dienų vėl be nerimo kaukių.
Kiek pasiūlai mainais, tiek ir duoda
Mums sėkmė,
          į svečius pas save pasišaukus.
 
Aš esu nebylus atvirukas,
Išrašytas kraujuojančiom smilgom,
Jau lekiu, lyg nuo virvės nutrūkęs,
Dangumi,
            šilumos ir šviesos pasiilgęs.
 
Vėjas blaško lapus, rudenėja.
Groja šakos finalą nuobodžiai.
Graudulys, susivokti nespėju,
Iš atvirlaiškio
        kapsi paliegėliai žodžiai.