Jau manyje jausmų tau nebeliko...
O tau nerūpi mano žodžiai,
Kuriais bandau prižadint juos.
Juk regis dar prieš akimirką
Tarp mudviejų ruseno kibirkštis.
Bet aš suklydau.
Pamilome ne tuos, kuriuos reikėjo;
Gyvenom ne su tais...
Žavėjomės drąsa viens kito,
Bet mūsų žodžiai, kuriais dalinomės
Buvo be prasmės.
Mes prisirišome be meilės...
Ir taip sunku sakyt ,,sudiev“...
Nemokame gyvent vieni,
Nemokame sutart kartu;
Tik kalbam daug ir taip tuščiai,
Kad girdime, kaip skamba beprasmybė.
Darbais mes tiesiame kelius skirtingus.
Tik visad grįžtame ten pat,
Į kryžkelę, kurioj pasidavėm.
Nustojom būt laimingi...
Nustojom stengtis dėl kitų.
Ir veltui šypsomės tuščiai, grįžę į namus,
Tikėdamiesi, kad gal jau šįkart
Prikelsim tai, ką seniai buvome užmiršę.

Žodžiuose nėra prasmės,
Kai juos išsakom be jausmų.
Jausmų nebus, kai pasirinkai
Gyventi ne su mylimu...