Eisiu ten, kur man dienos paskirta. Į žalią klonį, už miesto mūro pilko. Ten paukščiai čiulba be keiksmų, be pykčio. Diena nušvito. Jau ne vakarykštė.

Save užkelsiu ant pjedestalo ne per aukšto. Tik tiek, kad akimis aprėpčiau jūros šėlsmą, ausų būgneliais pasigaučiau jūros gausmą. Širdis sukrykš lyg vaikas, nuo tėvų namų trumpam nuklydęs, bet ir vėl sugrįžęs. Namų medus lygus balzamui, veikia. Mamos liūliuojanti lopšinė, išpasakoti tėvo padavimai, padėjus šalin oblių, nes įkaito, o iš tiesų pavargo rankos.

Sakiau, diena nauja nušvito. Sakiau, ne vakarykštė. O ji į viską vakarykštį remiasi, nukeldama mane nuo, ne per aukšto, visgi pjedestalo...


2018 07 01