keistai atrodytų žemės Bitė grojanti lūpine armonikėle
ir skrybėlaitė jai netiktų bet šypsena –
lyg išsiskleidusi užmirštoji kalba – ilgai skambėtų
atmintyje – akyse tyvuliuotų rankų darbo nėrinėliai –
saulės ornamentika ugnies arabeskos – keistai ji atrodytų
kol nenutiltų lelijos epicentre užsidarius žiedui
 
tai tokios baltosios naktys pas mus kai mėnesiena
užsideda skrybėlaitę ir viskas aptemsta o Žemės bitė
išeina rinkti šermukšnių uogų
išeina gydyti lėtine mirtimi užsikrėtusį strazdą
kuris
dar bando išgauti lūpinės armonikėlės mažorą
kad nebūtų taip liūdna
kaip turi