Ana va, tarp šunažolių džiūsta apsunkę drėgme
Bene šimtojo voro tinklai,
Per rasotus atolus neskubriai atpėdina stirna.
Atsibudo šuva.
Loja, bet atidirbdamas putrą – visai nepiktai,
Nes jo užgultos ausys nuo ištiso migdančio svirpesio.
Nuo obels dusliai krinta į žolę kažkoks obuolys – 
Dar beskonis gaižus ir todėl nepakeltas į luomą krituolis bevardis.
Sklaidos rytmečio ūkanos.
Spėju – dieną lis ar nelis?
Pamojuoju viršūnėje gluosnio sausoj atsikvėpti nutūpusiai varnai.
Kaista oras.
Rasa užsiliko šešėliuos tirštuos.
Miglos plyšta į sluoksnius ir slenka, ir įsauly nyksta.
O koks gylis šaknų, kurios laiko, 
Neleidžia iš čia išplasnot.
Tik viršūnė sausa. Gal suklydau, ieškodama tikslo?
Ne.
Ramybės palaima. Nėra kuo daugiau abejot.
Vėl žvalgaus į sodrėjančią kiemo tikrovę.
O šunažolių spalvos išduoda, kaip per žingsnį artėja
Turtingas auksinis ruduo –
Juk ne šiaip tiek vorų auštant dienai tinklus čia padžiovė.
Gaudys ne tik muses, ne lengvus augalų skristukus,
Bet svajotojų klaidžiot po pievas išėjusį sapną be miego.
Dievas žino,
Gal džiūti pradėjęs žilvitis atkus?
Galbūt jis, kaip ir aš, turi viltį ištverti artėjančią žiemą?