Bėdos dėl kaitros

Kiurkso Šiurpa pasišiaušęs,
Saulė spigina pakaušį:
– Vietoj laisvės lįsk į gūžtą,
Smegenys nuo karščio džiūsta!
 
Dar žvirblienė tartum tyčia
Šiaudu prikūreno gryčią,
Man barščius išvirt suskato.
Neištversiu, Dievas mato!
 
Plunksnas retinti pradėjau,
Lyg užkeikta – jokio vėjo,
Jokio debesėlio pūko...
Ne kitaip, gamta padūko.
 
Gal, sakau, į šiaurę traukti?
(Galiu ryto nesulaukti.)
Ten, Laplandijoj pas senį,
Mano broliai lyg gyvenę.
 
Žinot, žvirblis lyg lietuvis,
Kurioj vietoj tik nebuvęs:
Ar per kaitrą, ar per gruodą
Žinią visados mums duoda.
 
Bet ką su pačia daryti?
Bumba jau nuo pačio ryto,
Lyg aš kaltas dėl to oro.
Jau net vyšnių nebenoriu!
 
Ei, patarkite, broleliai,
Tie, kam „jūra iki kelių“,
Siųskit kaušą vandenėlio,
Kad čirškėčiau aš ir vėlei.
 
O dabar tas saulės diskas
Baigia veik išdegint viską,
Ligi kaulų įsiėdė.
Bepigu gyvent pelėdai,
 
Ji pasklando bent jau naktį.
Jau tikrai baigiu nukvakti.
Broliai žvirbliai, susispieskim
Ir lietutį pasikvieskim,
 
Lai nuplauna sluoksnį dulkių.
Jei reikės, ant kelių pulkim:
– Dieve, gelbėk mūs tėvynę,
Žvirblių gentį paskutinę!
sada