Atrandu aš tave šį rugpjūtiškai svirpiantį vakarą,
Kai krituolių kruša nužymėti per sodą takai.
Girgžda gervės laukuos, tuoj į rudenį durys bus atviros,
Tuoj kvapų svetimų iš pasaulio parneš mums vaikai.
Prisišlieju. Tyli. Viskas įprasta, žodžių nereikia,
Tik svirpimas ore aksominis ir kūnas sunkus,
Ir pilka valanda tam, kas neskuba, neveja laiko,
Tam gaisai vakaruos – tarsi kviestų pravipęs dangus – 
Ne kraujuota žaizda, bet aistros nepamiršusios lūpos.
Klonius dangsto migla. Gal krypuojame jau link namų?
Liks atolų šilkuos iki auštant svirplių choras suptis.
Atrandu aš tave. Tai turtinga pilnatvė – abu.