Būsena
Aukštas, aukštas dangus
lyg viršukalnės debesys švyti,
nežinau, kas virš jų, paslaptis
gal didi, gal mažytė.
Mano mintys nuklydo toli,
ėmė skverbtis pro balzganą šydą,
taip norėjos ten rasti kažką,
kas paliko mus, laikui suplyšus.
Neieškok, ten jau nieko nėra,
vien tik žvaigždės į šaltį panirę.
Vien tamsa, vien naktis amžina
ir žvaigždžių karšta brydė.
Neik toliau, nes nudegsi sparnus,
o dangau, mano akys vis kyla
į tavo galybę. Aukštas, aukštas dangus
lyg viršukalnės debesys švyti.
Nusileiski ant žemės, dangau,
kad galėčiau tave iš arčiau pamatyti.
2018-05-26