Nuvingiavo, nutolo upelis,
Nusinešdamas pėdsakus savo,
Ten, kur braidėm, stovėjom prie kelio,
Jau neliko ženklų – iškeliavo...
 
Ir lingavo nuo vėjo žilvitis,
Kurs prie to upeliuko prigludęs,
Mes stovėjom basi ir nustebę,
Žvilgsnius savo į saulę atsukę.
 
Juk norėjom sugrįžt, pakartoti
Brydį smagų per brastą upelio...
Šis, nė kiek nesutrikęs nubėgo,
Vėl ieškodamas savojo kelio.
 
Gal į didžiąją upę jis plaukė?
Gal purslai plakė šąlančias kojas?
Matėm tik, kad, ir vėtrai pakilus,
Upeliukas vėl šniokštė, putojo...
 
Taip gyvenimas žmones ir neša,
Blaško, taško kaip vandenys sraunūs,
Kad tvirčiau įsikibti galėtum,
Reikia stipriai suspaust savo delnus...