Galbūt dar versis tau aukštybių slėpinys,
Gal nenulūžo tavo sparnas, paukšti,
Galbūt dar tavo akys tolius tuos išvys,
Kurie svaigins dar neregėtais aukščiais.
 
Ne, ne, tik savo tėviškėj, kaip niekur, tu gali
Patirt, jog tavo dvasią toliai šaukia,
Jog ežerų akių mėlynė dar gili,
Ten  tavo laimė burėm švelniai plaukia.
 
Bet tau atrodo – gęsta jau žara,
Ir žiburiai dangaus ir saulė tyliai merkias,
Ir vakaras jau gobiasi juoda skara,
Ir žemės toliai gailiai gailiai verkia.
 
Ir tu tartum rūsčiam būties kare
Kažko brangaus netekęs raudi kartais.