Gal grįšiu kaip vėjas

Jei vieną vasarą nubustų ruduo –
Nubusčiau ir aš iš po tavo sapno.
Jei vieną pavasarį išnyktų žiema –
Išnykčiau ir aš su tirpstančiu lietum.
Išnykčiau ir niekad negrįžčiau...

Gal vieną dieną grįžčiau kaip vėjas
Pasiimti paskutinių aguonų žiedų...
Tu lauksi laikydama smėlio smiltis,
O aš tyliai kauksiu ir žvarbiai šypsosiuos,
Barstydamas smiltys tau iš delnų.

Gal išsiilgęs kreivų medžių aukštų
Rinksiu nuo tako raudonus lapus...
Tu parke sėdėsi ant mudviejų suolo
Ir žvilgsniu lydėsi praskrendančias varnas,
O aš džiovinsiu ašaras nuo skruostų.

Jei vieną dieną užmigtų naktis –
Užmigtų amžiais mano siela.
Jei jaunystė grįžtų praeities takais –
Negrįžčiau, kaip rytai negrįžta vakar.
Negrįžčiau ir amžiais aš išnykčiau...

Gal vieną dieną grįžčiau kaip lietus
Nuprausti paskutinio rožės žiedo.
O tu, pasidabinusi rasos karoliais,
Delne bučiuosi mažą saulės zuikį;
Tik vakaras nuraudęs pavydės.

Gal vieną dieną virsiu dulke ant tavo lango;
Žiūrėsiu aš kasdien pro purvo sluoksnį į tave,
O tu sėdėsi apsigobusi ilgesio skara,
Bet man tai nerūpės – aš lauksiu
Lietaus... o gal ir vėjo...
nerašanti