Taip trumpai

Taip trumpai degė tavo žvaigždė,
Ji per greitai užgeso, tik akimirksnis
Vienas iš amžių gelmės, tik sekundės 
Dalis ir tyla amžina jau tau sesė.
Tik mažytis žibintas daugybėj šviesos
Žiburių baigė degti, į nieką pavirto.
Ar iš anksto gali numatyt, kokio ilgio
Tau kelias už vartų. Kiek stočių
prakeliausi tu juo, kiek pavasarių
Soduose tavo laposis ir kiek plazdančių
Laumžirgiais vasarų. Kas po to, kai
Tavoji žvaigždė užsimerks?
Tolių toliuose jos neberasi. Vėl ir vėl
Paukščiai švilpaus linksmai, kaip norėčiau
Jų kalbą suprasti. Ką jie jaučia širdies
Gilumoj? gal, kaip žmonės? – bet ne, 
Jie juk paukščiai...
Audronaša