Mėta

Atbrailos paskatintas, arba pripažinimo vardan

Mėta sėdėjo ant stogo atbrailos, nukorusi kojas. Buvo įdomu stebėti pro šalį skubančius žmones. Tuos rūpesčių iškamuotus veidus, šypsenas iki ausų, sutikus pažįstamą. Kur tuomet dingdavo tie rūpesčiai, tas vargas, kančia, sukrėtimai. Gal tikrai reikia tiek nedaug. Sutikt pažįstamą, draugą, kaimyną... kad veidas prasiskleistų šypsena. Lyg būtų kokia iš ryto dar snūduriuojanti po nakties gėlė, staiga supurtyta ir pažadinta žydėjimui. Keista, bet ant stogo atbrailos Mėta jautėsi saugi. Kas, kad kiek svaigo galva, žiūrint žemyn. Galva gali ir grindiniu vaikščiojant svaigt. Nuo per aukšto ar per žemo kraujospūdžio, nepavalgius ar po geros dozės velnio lašų. Ar iš meilės kokiam jaunikaičiui ar gal pusamžiam dėdulei. Meilės, kaip ir Dievo, keliai nežinomi. Užsisvajojusi Mėta sumataravo kojomis ir vienas batas nulėkė žemyn. Tiesiai praeiviui po kojomis. Tas žioplai apsidairė aplink. Juk iš viršaus lėkė tas batas! Ko aplink dairytis? Į viršų žiūrėk, į viršų! Mėta staiga basa koja nusimovė antrą batą ir tas krisdamas trinktelėjo žioplam praeiviui per galvą. Šis pagaliau pakėlė galvą ir iš netikėtumo sumojavo rankomis.
– Pablūdai. Ko batais mėtaisi? Gal per daug turi? – Supykęs įmetė Mėtos batus į artimiausią šiukšlių dėžę ir ... nudrožė sau.
Mėta atsivertė sąsiuvinį. Jame riogsojo, jei taip galima pasakyti, jos mokyklinių laikų rašinys „Atbrailos paskatintas“. Niekam nereikalingas ir įdomus tik jai pačiai.

Ant stogo atbrailos sėdėjo žmogus, mataravo kojomis, žvalgėsi į judrią gatvę apačioje ir laikas nuo laiko spjaudė skubantiems ant galvų. Vieni pakėlę galvą, piktai pagrūmodavo, kiti susikeikdavo to žmogaus ant atbrailos atžvilgiu, treti gūžtelėdavo pečiais ir nuskubėdavo savo reikalų vedini. Buvo ir tokių, kurie kalbindavo žmogų, sėdinti ant atbrailos, liautis spjaudyti ant praeivių ir lipt žemyn. Bet žmogus tylėjo, mataravo kojomis ir toliau spjaudė. Kažkas, matyt, iškvietė policiją. Ši atvažiavo. Na ir ką? Apjuosė tą vietą apsaugine juosta, kad praeiviai nevaikščiotu ten, kur žmogus nuo stogo atbrailos spjaudo, ir išvažiavo tramdyt kur kas įžūlesnių chuliganų. O tas žmogus, na paspjaudys, pabos ir liausis. Ir žmogus iš tiesų liovėsi. Nes galvų tai neliko. Praeiviai apeidavo apsaugine juosta pažymėtą vietą. O tuščiai ko spjaudytis? Žmogus jau nesėdėjo, o stovėjo visu ūgiu ant stogo atbrailos. Nepatenkinta ši lyg sujudėjo, lyg ir pasviro ir, jos paskatintas, žmogus žnektelėjo ant grindinio. Gulėjo ant nugaros, ištiesęs rankas, atmerktomis akimis žvelgdamas į dangų, lyg norėdamas jį apglėbti žvilgsniu ir rankomis. Praeiviai skubėjo pro šalį, kruopščiai apeidami apsauginės juostos saugomą vietą, kurios viduryje tysojo žmogus. Neva girtas, neva ištiktas infarkto ar insulto, neva šiaip prigulęs pailsėti ant kieto nutrypto grindinio. Bet nepavojingas, netrikdantis niekieno ramybės, nesikėsinantis į kieno gerbūvį...

– Ei tu ten. Ką veiki ant stogo? Gal šokt sumanei? – Mėtos skaitymą nutraukė balsas iš apačios. Žioplasis praeivis grįžo. Mat koks neabejingas. Būna ir tokių. Mėta šypsojosi, tylėjo. – Ko ten sėdi, klausiu? Gal apkurtai? Apsisuks galva, nukrisi. Gyvent pabodo?
Mėta atsistojo. Praeivis neramiai žvalgėsi aplinkui, ieškodamas pagalbos, galiausiai išsitraukė išmanųjį. Atbraila klusniai sujudėjo, pajutusi visą Mėtos svorį, o gal tiesiog norėdama pagąsdinti, kad numes ją kaip tą žmogų Mėtos mokykliniame rašinyje. Žengt į mirtį Mėta nenorėjo. Pasitraukė atatupsta. Atbraila sau, ji, Mėta, sau. Praeivis nuskubėjo savo keliu, vis atsigręždamas ir žvilgčiodamas aukštyn. Mėta tebestovėjo atokiau nuo atbrailos ant stogo. Pasaulis jos, ar ji pasaulio? Ir kiek to pasaulio joje pačioje? Menka dalelė. Jei apskritai nors kiek jo joje galima būtų rasti. Debesų nepasieks, saulės juo labiau. Per aukštai. O žmones? Rodos, ranka pasiekiami, bet taip toli, susvetimėję išmaniųjų jūroje. Ką ten jūroje, vandenyne.
Mėta suplėšė savo mokyklinį rašinį į mažus skutelius ir paleido skrist pavėjui, žinodama, kad jis atgis ant balto vatmano lapo juodu žmogaus (ne)abejingumu.

2018 liepos 24 diena, antradienis
Mira Mira