Kuo pripildytas dienos laikas, toks yra asmuo. Jei emocinis užsipildymas yra iki kraštų, ten nelieka vietos niekam kitam. Ypatingai nuo kontaktų persisotinimo vargsta didelių miestų žmonės, nes nėra apsauginės erdvės, kurioje galima būtų atriboti savo asmeninius pojūčius – į juos nuolatos braunasi triukšmai, vaizdai, vyksmai ir zulina sielą, ją dirgina, drumsčia. Sutiktas viduryje plačių laukų žmogus yra kitaip priimamas, negu prasilenkiantis su mumis minioje. Tada pamatoma ir jo išvaizda, ir jo nuotaika. Atrodo, kad jis daugiau rūpi, nors yra toks pat nepažįstamas praeivis. Tad teisė, galimybė, tikimybė atsiverti paliekama nors kiek nepersisotinusiam kontaktais žmogui. Juk būtų kažkaip keista, jei koks nors žmogelis staiga prieitų tirštoje gatvės minioje ir pasisiūlytų būti draugu. Atmetimas užprogramuotas. Keistuolis. Gal net pavojingas. Privalomas priklausymas kokiam nors statusui – kaimyno, kolegos, klasioko, draugo draugui. Žmogiškosios sistemos apsidraudžia. Bet persisotinimo ir vienatvės balansas lieka pastarosios pusėje. Juk tokie laikai, kai po gatves vaikšto ne tik savo gatvių nešiukšlinantys piliečiai, įkaušę, nerūpestingi svečiai, bet ir užklysta piktavaliai priešai. Ir iš pirmo žvilgsnio nėra kaip jų atskirti. Kažkas persisotinęs labiau, negu likusieji. Draugų reikia tikrai ne visiems. Tik kas prisipažins, kad yra vilkas ėriuko kailyje? Didžiausias nukrypimas nuo gamtos – papjauna, užmuša, bet neėda. Kuris kitas padaras taip elgiasi?