Amžinai pasimetę

Mes tokie amžinai pasimetę – nors telpam į saują,
Visad tikimės šiaudo ilgiausio – bet dar ne Kalėdos.
Tačiau norai, kaip šunys benamiai, dažnai valkatauja,
Arba katės – kaip tyčia, vien juodos, dulkėtos.
 
Nuolat moko – nereikia aukotis – juk geras nebūsi,
Tiems, kurie nesibeldžia ir prineša purvo ant pėdų,
Bet vis ieškom paguodos, tarytum gaivaus oro gūsio –
Nesvarbu, kad po to vėl norėsim, kad mūsų gailėtų.
 
Net gandriukų gandrai bado metais lizduos atsikrato,
Kad išlikę – pamotų sparnais – būtų paukščiai galingi,
O mes kartais paslystam ir griūvam ant žvilgančio ledo,
Kol suprantam, kad šitaip mums skristi palinki...
 
2017 m. liepos 8 d.
Saulėlydis