Apie ką galvojate, Dalija? (9)

Apie ką galvojate, Dalija?
 
Apie baimę.
Jai dar nebuvo nė trisdešimties, kai atvažiavo dirbti į miestelį Žemaitijoj, kurio pavadinimo prieš savaitę dar nė nežinojo. Vieniša. Nelabai ir teieškojo draugysčių, greičiau vienatvės, kuria prisidengdavo tarsi šarvais ir tapdavo nepažeidžiama. Jau žinojo, kad pasaulyje daug klastos, išdavysčių, pavydo, nuvylimų. Jau patikėjusi, kad prie nieko nereikia taip prisirišti, nieko taip pamilti, kad paskui skaudėtų, jei prarastum. Kad baimės nelieka, jei nebaisi mirtis. Kad laisvė vertesnė už 33 sidabrinius.
Netruko aptikti nuostabią vietelę – beviltiškai seną mirštančių liepų alėją nuo mokyklos pušyno link, nukirstą geležinkelio. Ten niekas nevaikščiodavo, nes ji niekur nevedė, niekam nebuvo nepakeliui. Neklausė, kas ir kada ją sodino, kieno pražuvusius gyvenimus liudija. Ji ten skaitydavo, rašydavo niekieno nematoma, netrukdoma. Svajodavo.

Jo gyvenimas buvo padalintas į dvi dalis – iki ir po.
Iki – tai metas, kai gyveno tėvų namuose, ramus ir mylimas. Tėvo žodis visais klausimais būdavo galutinis, griežtas, bet teisingas. Niekada nekeičiamas.
Tėvo jis besąlygiškai klausė: sportavo, nevalgė saldumynų, nesvarbu, koks oras lauke, iki Kalėdų miegojo nešildomam kambary, mūvėjo trumpom kelnaitėm.
Tėvas, karininkas, slapčiausiose savo svajonėse matė vienintelį sūnų aukštą, liekną, stiprų, dėvintį karininko mundurą su daugybe pasižymėjimo ženklų, bet šis liko nedidukas, vešliom garbanom, tuklus, nedrąsus svajoklis. Mėgo piešti. Jis taip pat labai norėjo būti aukštas ir lieknas, bet veidrodžiai rodė ką kita.
Senelis mokė dailės pagrindų, vedžiodavosi anūką į parodas, drauge vartydavo albumus. Vesdavosi ir į žmones, mokė bendravimo meno. Kažkur už namų  sienų vyko gyvenimas, bet jo į savo žaidimą nepriėmė, net į hitlerjugendą – mažas, juokingas. Santykiai su bendraamžiais mokykloj buvo sudėtingi ir jame apsigyveno baimė, kurią jis nuo visų slėpė, nes netruko pastebėti, kad apie ją sužinoję žmonės darosi žiaurūs. Vienintėlis senelis buvo išimtis, jis suprato vaiką, nebarė ir nesityčiojo, neužgauliojo, tik kartojo, kad žema tyčiotis iš to, kas, kas nuo paties žmogaus nė nepriklauso. ir kiekviena proga kartojo, kad tai, kas kelia baimę, reikia pažinti ir prisijaukinti, tada paaiškėja, kad bijota be  reikalo.
Motina, tėvui nematant, vaiką lepindavo ir, svarbiausia, vienintėlė su kantrybe išklausydavo jo fantazijų. Suprasdavo.
Tėvo jis bijojo, senelį gerbė, motiną mylėjo.
Karas ėjo į pabaigą, bet vaikas jo tarsi nepastebėjo, gyveno savo uždaram pasaulėly, tik kai atėjo žinia, kad tėvas iš fronto nebegrįš – pajuto, kad jo niekas nebegina nuo grėsmingos pabaisos, atriaumojančios iš rytų pusės.
Atėjo diena, kai prie jo namų vartų sustojo bendraamžis berniukas, laiškanešys, ir padavė šaukimą į armiją. Parodė ir savo – tokį pat gavęs. Nebebuvo svarbu, kad nepilnametis, mažas, juokingas svajoklis; Jau tiko visi, visokie.
Prasidėjo gyvenimas po. Jo daugmaž saugaus pasaulėlio nebeliko.
Kareivinėse paskubom pamokė, kaip elgtis su šautuvu, granata ir išvežė į frontą. Atmintin vaikinukui įstrigo ryškus kelionės epizodas: Lietuvoj, Žemaitijoj, mažo miestelio stoty prasilenkdami kelias minutes greta stovėjo du traukiniai. Į frontą – pirmumas. Atsarginiam kely, atviroj platformoj – sužeistieji kareiviai iš fronto. Vienas sėdėjo nuo jos krašto nuleidęs kojas, virkdė armoniką ir, žiūrėdamas į tuos surankiotus vaikus, nejaunus žmones, net klipatas, aprengtus karinėm uniformom, paskutinius vermachto gynėjus, monotonišku, abejingu balsu  dainavo: Viskas eina į pražūtį, viskas eina atgal… Tai tetruko kelias minutes, sąstatai truktelėjo ir nuvažiavo, kiekvienas į savvo pusę. Jei nebūtų buvę taip tikra, nusijuoktų.
Sic transit gloria mundi.
Taip praeina pasaulio šlovė.
Mažasis dailininkas pagalvojo, kad kada nors nutapys tą paveikslą.
Kariavo jis neilgai, po mėnesio sužeidė.
Karas pasibaigė. Ligoninė liko rusų zonoj. Atsigirdęs, kad belaisvius veš į Sibirą, pabėgo iš ligoninės, atklydo į miestelį Žemaitijoj. Geri žmonės priglaudė, pasirūpino, kad mokytųsi – juk visai dar vaikas. Grįžo į tą patį miestelį, dirbo mokytoju. Nieko neprašė, nelindo valdžiai į akis.
Visą gyvenimą bijojo: tėvo, vėliau fronte – mirties, paskui Sibiro, kad tik kas nesužinotų, kas jis yra iš tiesų. Bijojo kaimynų mergaitės, stiprios, aršios, valdingos, bet nuostabiai gražios; jos akivaizdoj jis prarasdavo kalbos dovaną, nesuprasdamas, iš baimės ar susižavėjimo.
Atsiminęs senelio mokymą, mergaitę prisijaukino, vedė.
Baimė buvo tapusi įpročiu, nors bijoti tarsi nebebuvo ko. Net iš darbo namo jis eidavo ne gatve, o senąja liepų alėja – mažiau pastebimas.
Štai ten, liepų alėjoj, sutiko ją, keistuolę atvykėlę, įsitaisiusią su knyga prie apsamanojusios liepos.

Pirmą kartą pamatęs buvo bepasukąs atgal, bet ji taip ramiai nužvelgė jo kresną figūrą, taip giedrai nusišypsojo, kad baimės neliko; praeidamas pakalbino. Vėliau pašnekesiai ilgėjo, darėsi vis atviresni. Sykį net prisipažino, kad ji labai jam primenanti motiną. Išėjęs į pensiją, laukdavo jos senojoj alėjoj prie molberto.
Piešė, tapė jis visada, kiek tik pavykdavo pasivogti laiko iš gyvenimo. Meno pasauly jau buvo žinomas, nors viešumo vengė – kažkas atvažiuodavo pirkti paveikslų, kažkas ruošdavo parodas. Visus ryšius su pasuliu tvarkė žmona ir jis buvo jai dėkingas. Tik vieno paveikslo ir prašyte prašė, ir prisaikdino visą šeimą, kad niekam nerodytų ir, šiukštu, neparduotų, nes tai jį pražudytų. Neaiškino kodėl. Tą paveikslą jis tapė daugybę metų, į jį sudėjo visas patirtis, mintis, išgyvenimus, pasaulio negandas, biblijos tiesas, kartais brūkšteldamas tik vieną kitą potėpį, kartais užsidarydamas ilgam ir šeima žinodavo, kad trukdyti negalima. Žmona seniai nebekreipė dėmesio į jo keistenybes, baimes – nerodyti, tai nerodyti, bet pagunda buvo didelė, nes ji tikėjosi už tą paveikslą susižerti gražaus pinigo. Jiedu išgyveno ilgą, tikrai sudėtingą gyvenimą, išaugino vaikus ir žmona jau žinojo, kad, nežiūrint visų vyro keistybių, baimių, nuolaidumo, yra ribos, kurių peržengti negalima, nes tada jis neatpažįstamai pasikeičia, beatodairiškai gina savo tiesą net rizikuodamas viską sugriauti.
Sykį likusi namie viena, žmona atidengė paveikslą, kabantį per visą galinę svetainės sieną, ir ilgai tyrinėjo – ko čia būtų galima bijoti? Liko nesupratusi, bet paveikslas jai labai patiko. Tai buvo biblinis siužetas – Paskutinė vakarienė. Pastebėjo, kad figūros jame išdėstytos kitap, negu kitose jos matytuose paveiksluose, reprodukcijose: Dalyviai ne sėdi už stalo, o susiėję grupelėm po kelis, kalbasi ar tarsi atsiriboję po vieną, stovi giliai susimąstę. Byloja ne tik veidai, bet ir figūros, pozos, gestai.
Pašnekesiai su naująja pažįstama apie meną, jo paskirtį, ilgainiui tapo dominuojančia tema. Kaip kadaise motina, jaunoji moteris neilgai trukus tapo jo slapčiausių minčių patikėtine, papasakojo jai ir apie slepiamą paveikslą. Jame esą pavaizduota ne vien kiekvieno, atskiro žmogaus patirtis, bet ir bendraamžių kartos žmonijos kataklizmai, pagauta akimirka, kai vakarienės dalyviai jau yra išgirdę viską, ką Kristus jiems turėjo pasakyti, jo žodžius baigia apmąstyti, aptarti, kai Judas jau suvokęs savo vaidmenį, bet nesuradę atsakymų į daugelį klausimų visi tuoj tuoj atsigrįš į Kristų, laukdami paaiškinimo. Jau pasiruošę išgirsti svarbiausią mintį: Vyksta tai, kas turi įvykti ir žmogiškuose teismuose neverta ieškoti teisybės, nes ten jos negali būti – jie tik kažkokios stipresnės galios įrankiai ir gali kaip Pontijus Pilotas nusiplauti rankas.
Vyksta tai, kas turi įvykti…
 
Visi paveikslo veikėjai turį prototipus jo gyvenime, jų atvaizduose užkoduotos jo kartos laikmečio negandos.
Praėjo keleri metai, sykį, jiems besikalbant liepų alėjoj, jo draugė  prasitarė, kad rengiasi išvažiuoti, grįžti į tėviškę, jis ilgai tylėjo, o po kelių dienų, žinodamas, kad nieko nėra namie, gal ir pats pasirūpinęs, kad nebūtų, nusivedė ją pažiūrėti paveikslo.
Ji žiūrėjo į paveikslą, o jis jos veide, kaip atverstoj knygoj, mėgino išskaityti mintis. Ties Judo Iskarijoto veidu jos žvilgsnis sustojo. Jis matė baimės išplėstas jos akis ir tyliai pasakė: Štai to aš ir bijau. Tai neišvengiama.
Judas paveiksle buvo stulbinamai panašus į Hitlerį.
Į jos veidą grįžo ramybė: Betgi Hitlerio nebėra!
Atsakė: Buvo metas, kai ir mane ta mintis ramino. Deja, Hitlerio nebėra, bet blogis tebegyvena, tik kitu vardu ir aš jo bijau. Kiekvienas žmogus, kiekviena karta turi savo Judą Iskarijotą ir savo Hitlerį ir vargas tam, kas juos atpažįsta. Amžina žmonijos baimė, neišvengiama. Viskas vyksta, kas turi įvykti. Viskas vyksta taip, kaip turi vykti.
Apaštalai nepaklausė, Kristus neatsakė: Kodėl?
Paveikslo nerodau todėl, kad kiekvienas žmogus, kiekviena karta turi pati atpažinti savo Judą Iskarijotą. Randa, bet bijo įvardinti, bijo prasitarti knygoje, pavaizduoti paveiksle, išgirsti muzikoje. Bijo, kad kažkas atras tuos 33 sidabrinius ir supras, kad už tiek pardaviau Kristų.
Po dailininko mirties šeima paveikslo neparduoda ir yra labai nedaug jį mačiusių.
daliuteisk