Iš niekur tarytum tarpukalvių miglos
Sukyla, ateina į snaudžiantį kiemą.
Kažin, ar kas gyvas, jei tuščios ganyklos,
Palaukės nekvaista džiovinamu šienu,
Jei girgžda ne vyriai – paklydusios griežlės,
Kai varva per dangų avietinės žaros,
Jei dangstosi kiečiais kadais ryškios vėžės,
Tirštėjančios miglos jei kiaute uždaro.
Visa aplinka – tik vaiduokliški kontūrai,
Lyg būtum nukritus į kitą planetą.
Išsklido, ištirpo ir spalvos, ir formos,
Palikę save migloje apgailėti.
Nes dvelkteli rudeniu, vos vos, dar neryškiai.
Uoslė drėgmėje jaučia kvapą nokimo.
Iš graudulio menkas lašelis ištiško –
Vienatvė, senatvė. Jausmai nenurimo.
Migla it glėbys, ne aistringas, bet glaudžiantis,
Apdangsto, apklosto. Tarytum drobulė.
Išbėga, išvirva jausmai tau per skruostą.
Paklydo rūke ne ežiukas – bobulė.