Čia ne aš žaidžiu pavasarius linksmus su savo veidu. Jis pats keistas varsas išgauna ryto saulėje. Truputį vėjo šėlsmo pasigauna raukšle miela. Nevalingai perbraukiu ją delnu. Paglostyta bėgioja įkypai nuo kalogeno kremo sudėty. Uždarau indelį ligi kito ryto kaip bereikšmę šneką apie saldų miegą. Buvo toks ... vaikystėje.

Sako, viskas turi prasmę. Ir gyventi reikia, darant didžius darbus kitų labui. Dvelkia anuometine dvasia. Viskas kitų labui. O ką sau? Laukti ir tikėtis, kad kažkas kažką, kad ir mažą, padarys tavo labui? Per daug tikėjimo ir vilties dėti į tai nereikėtų. Kaip ir viltis, kad va kalogenas kremo sudėtyje padarys stebuklą.

Mėginu eit koja kojon su šiandiena. Tobulėti. Skaitau modernius autorius. Vėlgi tikiuosi atrasti sau sielos pajaunėjimui kažko. Ką randu, verčia susiraukti. Nagi šitaip neskoninga kaip ir šiuolaikiniai filmai, kuriose dominuoja seksas. Lyg be jo filmas nesulauktų savo žiūrovo, knyga savo skaitytojaus. Bet matyt tikrai nesulauktų. Kitaip autoriai detaliai neaprašytų ką kur glostyti kad sužadint visokeriopas juslias besiglamonėjantiems. Galima žinoma praleisti tas vietas, neskaityti, prabėgt akimis. Bet taip liks pusė, jei ne daugiau, neskaitytos knygos. Koks tikslas tuomet apskritai ją atsiversti? Taip galima ir ką vertingo praleisti. Tarp tų seks scenų geba autoriai įterpt ką širdžiai mielo, protui naudingo. Idant, kad skaitytum viską iš eilės.

Iš kitos pusės seksas ne pagrindinė bėda. Galima veidą patept storesniu sluoksniu kremo, kad nesiskverbtų taip labai pro poras tie nepageidautini glostymai ir įsiskverbimai ... . Bet va kai pradeda aprašinėt kaip kas kur šlapinasi ar kitaip tuštinasi. Tai kaip skuduru per veidą. Lyg neturėtų ko subtilesnio mano švelniai jautriai prigimčiai paruošę. Pikantiška? Gal. Bet man tai visai neįdomu. Vėlgi praleist? Sakau, galima taip daugiau kaip pusės knygos neskaityt. Rinktis kitokias? Nelabai nelabai yra iš ko, nes juk tai modernioji literatūra ir ji visa, atleiskite, tokia. Be subtilumo skraistės.

Stebuklų nebūna. Tiesiog nėra ir neverta jų tikėtis. Rytas atlieka savo darbą ir patikėkite pats sau, o ne mums. Veidas nepatampa lygesnis nuo kremo su kalogenu ar kokiais kitais, raukšles lyginančiais priedais. Veidai rausvesni gal nuo saulės spindulių, gal nuo gėdos jausmo, išgirdus nešvankybę, gal nuo žvilgsnių, pakutenusių savimeilę. Ar iš apmaudo, kad kažkas tavo mintis, tavo pajautimus įtraukia į nepageidautinus žaidimus, tavęs net neatsiklausęs. Sumenkina, nuvertina. Kokia gali būti tuomet kalba apie didžius darbus kitų labui? Ko veidas kada sužysta raudonai, jis vienas tik ir žino.

O aš sveikinu šią dieną, kuria privalėsiu nugyvent rausdama ar baldama. Kaip jau žmonės leis.