Kaip pradžiungam
Atradę bet kokius – net dribsmėlio pamatus!
Lipdom, statome laimę – 
Per veidą net prakaitąs žliogia.
Ar Nufnufas vienintelis tyliai kokybę įvertinti prašė?
Kiek jau visko lipdyta!
Ką vilkai, o ką srautas kitimo sugriovė.
Perėjūnų laikai.
Kam draskyti nagus į vagas užsilaikant, šaknijantis?
Rojuj mūsų nėra, 
Bet pats Rojus kažkur turi būti.
Rūmus barbarai griaus.
Paprasčiau įsigyt palapinę.
Tik suprast vis sunkiau, kas įduos duonos plutą?
„Ėsti!..“ kaukia vilkai
Anei arę, nei sėję, nei pjovę;
Pareini po klajonių – iš būtojo lizdo pliki pamatai.
Nėr ką kaltint, kažkas kad bažnyčią sugriovė,
Jei, kas šventa, 
Savy nei ieškojai, anei suradai.