Viskas bus taip pat. Vėl saulė        
Praplėš nakties bures ir savo  
Eldijom nuspalvins rytą.          
Vėl kėdė susiries su stalu,        
Kol rašysi nespalvotus              
Sapnus, o rašiklis striginės      
Kaip ir kiekvieną liejimo    
Savęs popieriun akimirksnį.

Taip pačiai tave stebės tos
Nevikrios akys iš paveikslų,
Kurie nusvirę nenori  
Atsitiest, ir pirštu brauksi per  
Veidrodį dulkėtą, plačias    
Palanges, užlietas riedančios  
Dienos sužvarbusių šviesų.  

Ir vėlgi išeisi temstant į
Jau vakarėjančias rankas,  
Tavo mūzos versis žvaigždėm nuo
Girtusio vėjo dvelkimo.  
Taip pačiai tylėsi, kai naktis  
Rinks išmėtytus šešėlius    
Nuo ešafotų slidžių kraštų.  
Tik daugiau  nebeparneši  
Žydrų fasadų ir švintant
Negrįši nešinas rytu.