Apie ką galvojate, Dalija?
 
Apie džiaugsmą.
Jau kelinta diena vyras, būsimasis tėtis, gyveno nerimastingu laukimu.
Kai žmona paskambino, kad su greituke išvažiuoja į ligoninę gimdyti, jis  jau buvo bebaigiąs darbą, ruošėsi eiti namo. Pagalvojo – o ką ten veiks? Vienas? Su tokiu rūpesčiu? Važiuoti į ligoninę nėra prasmės, lankytojų vis tiek neįleidžia, o jei ir įleistų, žmona labai prašė, kad jos netrikdytų, kad leistų susikaupti, ramiai išgyventi žmogaus gimimo misteriją. Kaip bus, taip. Ar čia  seniai, jei taip prieidavo, moterys laukuose pagimdydavo, ir tik tada, dar barus pabaigusios, parsinešdavo į skarutę suvystytą kūdikį namo.
Netikėtai pačiam sau pakvietė kolūkio statybos brigados vyrus, savo  bendradarbius, išgerti po čierkelę, turįs progą. Linksmai suklego vyrai, visu būreliu pasuko ne namo, o į kaimo galudaržes, sukrito pakrūmy. Jis patekom nuskubėjo iki „taško“, nupirko vieną naminukės, pasirodė, kad bus mažai, paėmė antrą ir dar kiek tilpo į tinklelį alaus. Netruko vyrai įsilinksminti, vis gerdami lig dugno, be užkandos; jau ir dainuoti mėgino. Dainai iš kaimo atliepė kažkieno šuo, nepiktai.
Būsimas tėtis susirūpinęs vis skambino į ligoninę, kol buvo apibartas: Netrukdyk, tėtuši, paskambink, kai išpagiriosi. Akušerės, o gal gydytojos, balsas buvo ramus, net linksmas.
Iš už krūmo pasirodė baltapūkė berniūkščio galvelė, vienas vyrų pašoko, paėmė vaiką už rankos ir abu, tokie gražūs saulėlydžio gaisuose, patraukė namo. Tėvas ir sūnus.
Ir kiti staga atsiminė turį šeimas, kasdienius darbus. Išsivaikščiojo, nors dar ne viskas buvo išgerta.
Būsimas tėtis pasijuto toks vienišas, užgautas, pats nežinodamas kam pagrasino kumščiu, paskui prisipylė bemaž pilną stiklinę naminės. Išgėrė visą. Nepaveikė. Dar. Paskui gėrė alaus. Tuomet nuvirto pievoj aukštielninkas ir įsižiūrėjo į pirmąsias žvaigždes. Mėgino susivokti, kas užvaldė – džiaugsmas? Gal nelaimės nuojauta?
Nebeskambino į ligoninę. Užmigo. Kai nubudo, buvo pati nakties gelmė, dangus sodriai, tamsiai tamsiai mėlynas, mirgėjo daugybė žvaigždžių.
Ne iš karto susivokė kur esąs. Ne iš karto atsiminė, o kai jau mintys nuskaidrėjo, susigraibė žolėj telefoną: Gimė? Kas gimė? Sūnus? Sūnus... Tarsi trinktelėjo kas kuolu per ir taip skausmu plyštančią galvą. Sūnus!!!
Sunkiai kėlėsi. Buvo vienas. Kaimas miegojo.
Garsiai užriaumojo: Sūnus!!! Pasaulis turi žinoti!
Toli sulojo kažkieno šuo. Vienam kaimo lange įsižiebė šviesa ir jis nubrido į tą žiburėlį tiesiog per arimą, krito, varganai kėlėsi, skubėjo, kad tik žiburėlis neužgestų, kad  neliktų vėl vienas nakty su didžiuliu, nepakeliamu savo džiaugsmu. Pagaliau priėjęs pabrazdino į langą. Lojo jau daugiau šunų, nepiktai; taip aplojamas savas.
Senutė mokytoja atkabino durų kobinį, laukė įeinančio, bet pirma atsklido balsas: Ei, žmonės! Žmogus gimė!!! Žmogus, ne kokia ten merga... – Sunkiai vertėsi  liežuvis: Žmogus!
Į šviesos ratą virtuvėj išsvirduliavo laimingas tėvas, bet mokytoja negalėjo patikėti, kad ta sunkiai besilaikanti ant kojų, visa žemėta, šlapiu kelnių klynu žmogysta yra ramusis, gerasis, protingasis jos kaimynas iš sodybos netoliese, kaip kaimas vadina, „iš už krūmalių.“
Tėvo veidas švytėjo džiaugsmu, o skruostais ritosi ašaros. Džiaugsmo. Jis kartojo, kartojo: Žmogus gimė! Žmogus gimė. Žmogus gimė...
Vis tyliau. Bluko šypsena. Nesulaukęs atsako, apsisuko ir išėjo į naktį. Kaimo šunes netrukus liovėsi loję.