Ir medžiuose gyvena kartais vėjas,
Jis tyliai kalbina lapus
Ir nesiliauja pasakų kuždėjęs,
Nors šis pasaulis liūdnas ir trapus.
 
Ruduo, tapytojas, atėjęs
Nuspalvins ugnimi medžius,
Kaip pasakoj tegu spalvų paletė liejas,
Nors neskubėk, tapytojau, meldžiu.
 
Neliauk dar vasara tapyti
Žaliai akimirkų kelių,
Kai saulė teka taip graudi kas rytą,
Rasom pravirkus prie kelių.
 
Dar lauksiu lauksiu mirksnio kito,
Atbėgančio su vėju takeliu.