Be preliudijos
Kaip nors be visko.
Be debesų trumpalaikio
apkabinimo.
Be oro bučinių,
be lūpų prisilietimo,
be pažadų
ir komplimentų tvaiko,
tarp daugiabučių
įsispraudusi širdimi,
praeisiu man atrėžtą laiką.
Nesistebėkit,
kad nenoriu to menko nieko,
atsainiai pridengto
skranda iš šilumos,
kurios po ja nėra.
Užgrūdinta tikėjimu savim,
save pati maitindama
turėjimu, galėjimu ir ne.
Savyje sukūrusi mažytę
savo sielai šventę,
duris galiu atvert į ją norėjimu
ar moteriškai išdidžiai
užtrenkt prieš nosį.
Kaip nors be visko,
kas preliudija tėra
į laikinumą arba melą,
pasivaišinsiu tiktai bruknių uogiene
nuo šitaip gausiai
apkrauto vaišėmis stalo.
2018 06 11