Didysis V. Šekspyras išmintį įvilko į gerai suręstų siužetų rūbus. Neturiu pretenzijų būti šalia genialių pasakotojų. Tyliai pamąstau sau, ar daugiau liko autoriaus vardo skambesio, ar pasklido galvose jo kūriniuose sudėtos gyvenimiškos patirtys? Santykiai tarp žmonių visais laikais buvo sudėtingi, pilni intrigų, nedorybių ir nuodėmių. Kokie nors garbės kanonai šiais laikais trypiami ne ką mažiau, negu tada, kai savo dramas kūrė literatūros genijus. Tai reiškia, kad literatūros pamokas labai daug mokinių prasnaudė, pavėpsojo pro langą ar tiesiog jose nebuvo. Pasižiūriu į lentynose dulkančias knygų autorių pastangas įpūsti proto ir suprantu, kad ta pastanga labai abejotina. Girdžiu, kaip krepšinio aikštelėje paaugliai keikiasi triaukščiais keiksmais. Kada gi mirė V. Šekspyras? Kodėl jis neprisikėlė? Kas kelintoje šeimoje yra tik tėvo vaiduoklis? Kas kelintas paauglys abejoja „būti ar nebūti?“..