Štai blokš ir vėl kažkas tave
Į nevilties ir tuštumos galingą jūrą,
Ir grius šventovės įkvėptos mene,
Kai iš aukštai kažkas grėsmingai žiūri.
 
Nebesimels naktis sapne,
Ir ašaros nevilgys sūrios,
Sutilps visa būtis delne –
Tik tiek tavoji sauja saulės turi.
 
Tik tiek teliko – sauja pelenų,
Smiltelės kelios, tako žvirgždas,
Bet dar einu einu einu,
Dar keliasi diena nuo varpo girdo.
 
Dar kyla ketera šviesos vilnių,
Ir plakasi aušra į širdį.