Prie seno sodo žydi baltos liepos,
Jų svaigų kvapą dar dabar jaučiu...
Sugrįžt, pareit,  žinau, ir tu norėtum,
Kai dienos džiūsta ant išdžiūvusių akių.
Deja, išseko šulinys, takai užžėlė,
Tik liepos žydi kaip jaunystėje... Graudu...
Prie to akmens motulės margos gėlės:
Bijūnų, rūtų, net lelijų dar regiu...
Taip skauda... Tuštuma nutvilko širdį...
Rodos, tos liepos žydi vis balčiau,
Ir obelys nutilusios dar girdi,
Kaip po gimtinės medžiais aš verkiau...
Graudu, kad nėr... Kad jau žmonių neliko,
Kad svirtis rymo nenaudojama, tyli,
Kad liepos žydi taip baltai – kaip niekad,
Kad atminimai dūžta praeity...
Sugrįžt, pareit, žinau, ir tu norėtum,
Bet nieks nelaukia mudviejų čionai,
Aitrus prisiminimų vėjas šičia
Vėl veda ten, kur skiriasi keliai...
Tai kas, kad tie keliai ir skirias...Gaila...
Pelynais kvepia, dilgėm, ajerais,
Ir liepos žydi taip baltai – kaip niekad,
Čia amžiams liko tėviškės kerai...