Aš uoga pakabinta dangaus plėmo vidury, aš lašas tįstantis nuo iškraipyto stiklo šukės. Aš banguotos saulės šešėlis, už plunksnuotos aistros atspindžio, minčių koridoriuj. Aš vėtra klausiančia intonacija natūraliai atrenku gebančius išlikti. Skęsta mano pirštai tavo juodoj galvoj, maži pagaliukai, kaip žolės vandenyno vėjuose banguoja, jaučiu pasipriešinimą, visai minimalų, bet labai malonų. Man gera glostyti tau plaukus, jausti kaip tavo oda bėgioja šiurpuliukai ir matyt, kaip pievoje plaikstosi rugiai. Girdėt tą ramų alsavimą.. Tu sapnuoji, o aš tau atstoju naktį. Kaip įdomu jausti iliuziją, persipynusią su vandens srove, pulsuojančiai draskančia tavo odą.

Tavo plaukai.

Aš migla aprasojusi stiklinius langus. Aš drugio sparnų plazdėjimas. Aš paskutinis atodūsis iš briedžio plaučių. Aš gruoblėtas akmens paviršius. Aš natų sąsiuvinis su išdraskytais lapais. Aš tavo miegas.

Tavo vokai trukčioja, idealiai sutampant su mano delno linijų simetrija. Tavo veidas.. kaip paveikslas. Lūpos iš graviruotos indėnų plunksnų raštais, matau gyvybę. Tavo kvėpavimas, kaip naktimis kalnai alsuoja.. gyva tavo antakių linija - upės vaga, kur purslai taškos pro krantus ir nudažo peizažą įvairiausiom spalvom. Gyslos smilkinių srity, kaip medžių šaknys iš vagoję gruntą įsitvirtinę savo galybę demonstruoja. Neteisk manęs, kai lietus iš tavų plaukų mano rankų kvapą išplaus. Neteisk manęs, kai atims dangus vėją ir vandenynas nustos banguoti. Primeni man pienės pūką, toks žaismingas.. kai noriu prieit artyn, nuo manęs bėgi, kai noriu atsitraukti, vis kuteni man nosį. Gyvsidabris, kurio sugauti neina. Bet, kaip gera, kai miegi ir esi mano sapnas.

Tavo oda jaučiu savo pirštus. Aš kraujagyslė tavo kūno plotely. Aš tavo akių spalva spiginanti neperregimu žvilgsniu. prieš veidrodį mano atspindį matai matai. Bučiuok mane i lūpas, bučiuok kol stiklas suskils, susipjaustyk lūpas ir delnais plačiais ištepliok mane ant sienos. Bučiuok raudonai skaisčiai, bučiuok smingančiai tarp pirštu šukėse bučiuok, bučiuok ir..

Tavo plaukai.

Nagai susmigę per šaknis, kaip žemės branduolį apčiuopia. Visa ranką tau į smegenis sukišus keistą jausmą jaučiu, sapną pirštų pagalvėlėmis liest galiu, vaikystę tavo matau, pirmą piktą darbą, kai apgavęs visą savo šeimą pasigavęs varlę sau už namo nagrinėjai. kaip iš medžio krisdamas ant nugaros trenkeis. Skauda man nebegaliu daugiau jau liesti. Paveikslas tavo baltas veidas. Tu dar kvėpuoji, o mano piktas sapnas baigės.

Jaučiu, kaip smilgose, aukščiau kelių užaugusiose, skęstu, apraizgyta žolėse gyvenančių vorų tinklų, kaip stiebai rydami mano kūną, dangui skūpi veidą mano rodyt. Glosto į bedugnę traukia, bet nesidalina. Godūs tavo plaukai delną praryti bando.

Pavargo mano riešas, o jei taip nuskust tave plikai ir iš tatuiruoti tau ranką ant pakaušio, identiškai, kaip va dabar laikau: nykštys prigludęs prie odos, o kiti atrėmę pagalvėles grakščiai išsigaubę per sulenkimus vis dusulingai kvėpuoja. Man gera tave liesti. Man gera būt tavim. 

Tavo plaukai.

išsinešei visus su savimi, tankiai tankiai juodus. pakėlęs savo malsią kaktą, apkritusią sruogom stambiom. Pažiūrėjai, pasakei kelis žodžius ir palikai mane tavo sapno sapnuot, su gilia emocija tyrinėjau tavo veidą ligi pat paskutinį rankenos girgždesį durys išleido. 

Miegok.