Jau užrakink poezijos raktu
Būties stebuklų skrynią,
Nes nežinau daugiau, kas tu,
Ir kur pasaulio esmės grynos.
 
Nors naktyje aš kartais demonus regiu,
Dar kartais angelas prie mano kojų rymo,
Esi prasmė didžioji iš visų prasmių,
Ir iš visų kelių tu via nostra prima.
 
Aš juo einu, aš visas visas tavo,
Tylės nors žodžiai netarti,
Bet tu ištarsi – šitas buvo tavo,
Ir aš buvau prie tavo ištarmės arti
Didžia būtim alsavęs.
 
Jie lyros stygų gal verti,
Mane sužeidę ir užgavę.