Kur eini, kai manęs nėr šalia?
Kuo tiki, kai tyliu, o kalba kiti?
Mes užvertėm gyvenimo lapą –
Verčiam naujus. Užpūstos žvakės,
Kortos jau mestos čigonės tamsios –
Šliaužiam likimo nutiestu linu.

 Širdys sudegusios. Naujas dedamės;
Šypsenas jau keičiam kitom –
Mes tarsi nauji – svetimi...
Langai praviri, durys užvertos;
Meilę kviečiame obuolio burtais –
Mes natos nebaigtam kūriny.

 Kur einu, kai tavęs nėr šalia?
Kuo tikiu, kai tyli, o kalba kiti?
Stiklo kalnas princesės jau byra;
Pieno upėj maudosi harpija;
Plūstas kraujais dilgėlių ragana,
O tavo sielos agonija – vynas man.

 Statėm tiltus į viens kito svajas,
Atidavėm sielas, rovėme plaukus...
Buvom subadytos lėlės čigonės tamsios.
Kūrėme kitiems naują gyvenimą –
Mes naujos planetos svetimos sau,
Teturim viens kito skausmą širdy.

 Kur eini, kai manęs nėr šalia?
Kuo tiki, kai tyliu, o kalba kiti?
Mes pavertėm dieną naktim,
Basom kirpom laumių rūkus.
Žvakės užpūstos, kortos išmestos –
Tu sudegsi kitai glėby.

 Laikas bėgo burtų takais,
Žodžiai virto šešėlių miškais,
Mes užvertėm gyvenimo lapą,
Atvertėm kitą – svetimą...
Dužęs veidrodis, išpiltas vynas –
Aš geriu tavo sielos agoniją.