Paskutinis iš išbandymų – šlove. Kokia? Iš jos atimtas dorovės turinys paverčia informaciją purvina, kruvina kloaka. Idealai pernelyg sunki našta, jiems reikia užsidegusios sielos, virstančiois fakelu kitų galvų tamsybėms išvaikyti. Dabar madinga dar baisiau viską suvelti, susmulkinti. Juk tiek beišgali puikybės kirminų išgraužtas EGO. Juodosios skylės apsišaukė žvaigždėmis ir niekas nebesako, kad karalius nuogas. O jei ir pasako – ištikima tūkstantinė kariauna eina kaip ugninės skruzdėlės su panieka, patyčiomis ir žema leksika į ataką. Atsargiai. Gyvename amžiuje, kai varinės triūbos skelbia ne šlovę. Tai parduodama ir perkama. Todėl nėra tiesa. Aš nenoriu prie to veiksmo prisidėti. Jausmus, žodžius atiduodu veltui. Kam reikės, tas atras be jokių triūbijimų. Prasmingi darbai daromi be fanfarų. Garsiai skamba tušti puodai – sako patarlė. Ne išmanūs buvo mūsų senoliai, tačiau išmintingi. Todėl paliko savo pastebėjimus be autorystės – iš lūpų į lūpas. Tarp kurių nebuvo nei popieriaus, nei ekrano. Juk gyvenimas yra dovana. Visomis savo formomis. Ir vargšai tie, kas mano pasipelnyti iš nuogumo, suktumo, godumo apie tai garsiai skalambydami.