Apie ką galvojate, Dalija?
 
 
Apie amžiną kitimą. Negrįžtamai.
Po karo. Mokinukai rovė kolūkio linus. Kur? Kas bepasakys? Kas beatsimena mirusių kaimelių vardus? Pirmųjų kolūkių linus. Nuo ryto dulksnoję, vėliau liovėsi, saulelė prasišvietė. Susėdo vaikai pietauti, kas ką atsinešę, tik karštos arbatos atvežė raišas diedukas seno arklioko traukiamu vežimu.
Kai kurie vaikai basi, juk kaliošai vis tiek pilni molingos tyrės. Pavargę. Nusibridę įlytoje dirvoje. Nerautas linų laukas rudas, pilni sėmenų skrituliukai glaudžiasi vienas prie kito, paliesti vėjo šiugžda, žvanga. Platus, neužmatomai, laukas. Mergaitė įsižiūri į tolumas: Neraukim! Kaip gražu!
Istorijos kontekste. Nuo anos linarūtės tepraėjo tiek nedaug – kolūkių egzistavimas įsiteko vieno žmogaus gyvenime. Atėjo Sąjūdis.
Ana mergitė, jau moteris metuose, nešina mažu, dailiu, pilnu žemuogių krepšeliu, šventą rytą išbrenda per tankų ūksmingą eglyną į pamiškę ir sustoja apstulbusi – mėlynas mėlynas, ryto saulėje žibantis rasomis, kalvelė už kalvelės iki neužmatomų tolių plačiomis tarpumiškėmis nusitęsęs, tarsi pats dangus būtų išsiliejęs, švyti linų žydėjimas. Dar kolūkio. Paskutinis, greičiausiai, toks Lietuvoj. Paskutinis, greičiausiai, toks šios ir visų sekančių kartų lietuvių gyvenimuose.
Aūūūū! Žmonės, palikit savo kasdienybę, paimkit už rankelių vaikus ir išeikit šį šventą rytą į laukus, į tą paskutinį linų žydėjimą... Tegu kada nors jie savo pro-, pro- provaikaičiams papasakos, kaip žydėdavo linai Lietuvoj: Matėm.
 
„Lietuva – vaikų pulkas prie gryčios
Ir varpų šventės rytą garsai.“
 
Gražu, jaudina limuzinu važiuojant pro šalį, betgi kuris norim gyventi su tuo vaikų pulku gryčioje? Ką į ką išmainome? Ką atrandam miestų daugiabučių narveliuose? Ar pamilsim kada elastaną ar kitą kurį dirbtinį pluoštą? Fabrikus, kurie visa tai gamina?
Galvoja moteris – apie amžiną kitimą. Ir gyvenimo meilę. Ir linų žydėjimą.