Tą rudenį, kai skrido gervės,
Jų raudos gailios skrodė tylą,
O graudulys užtvindė sielą –
Nematėm net, kad saulė kyla...
Tą rudenį klevai liepsnojo,
Ant jų rašiau geltonus laiškus.
Tu juos skaitei ir man šypsojais,
Atrodė, viskas, viskas aišku...
Tą rudenį suvėriau džiaugsmą
Iš degančių šermukšnio uogų...
Kai vėriniu puošiaus, mes šokom...
Rūkuos paskendo pievos nuogos.
To rudenio juk nepamirši:
Kai lijo lietūs, mes su skėčiais
Skubėjom čežančiom alėjom –
Kad tik į traukinį suspėčiau...
Bet tu tikėk – dar susitiksim,
Sūpuosim nerimą ant rankų,
Braidysim rudenio alėjom...
Palauk rudens... Juk to pakanka.