Apie ką galvojate, Dalija?
 
Apie meilę.
Viską degina kaitra, viską dengia dulkės. Javapjūtė. Kombainas sustoja prie kiemo vartų. Išjungia variklį – kokia tyla! Pakabina savo marškinius taip, kad saulė nekaitintų greta, ant kombaino sėdynės užmigusiam, po galvele tėvo švarką pasigrūdusiam, sūneliui į veidą. Tikro tėvo? Pirmą kartą pagalvoja – nesvarbu, nes šitą berniūkštį jis myli ir jų meilė abipusė.
Eina pietauti. Kažkas kelia  nerimą. Nuo vartelių sugrįžta. Įsižiūri į prakaituotą veidelį. Myli!
O anas ar myli mano tikrą sūnų? Skaudžiai dilgteli mintis.
Nieko nekaltina, nieko negali pakeisti, žino – nuodėmės pradžia yra jis pats. Paišdykavo, lyg juokais, lyg žaisdamas, lyg netyčia su svetima žmona, o ši netrukus pasakė, kad laukiasi. Dabar, atsiminęs, bepagalvoja – tai kvailys, vis tai ardėsi iš per gero gyvenimo. Netgi kad buvo per daug laimingas.
Žmona, kai atsigirdo, neverkė, nesikoliojo, nereikalavo skyrybų, tik išdidžiai pakėlė galvą: Nenustebk, jei atsimokėsiu tuo pačiu!
Nepatikėjo.
Štai ir atsimokėjo...
Sūnelis pro miegus šypteli ir tėvas nejučia atsako šypsena.
Prieina žmona, pakelia vaiką, švelniai priglaudžia sūnaus galvelę prie peties. Buvo benueinanti, bet nustebusi įsižiūri į gerą, besišypsantį, mylintį vyro veidą. Jis apkabina juos abu, pastovi taip visi susiglaudę.  Nusineša. Savo sūnų? Jų abiejų.
Du atkaklūs, stiprūs žmonės – išsaugoję meilę. Žino, audra pagaliau  praėjo.
Plaunantis tepaluotas rankas prieš sėdant pietauti, vėl šmėsteli skaudi mintis: O anoj šeimoj jo sūnus ar mylimas? Tą spyglį širdy jaus visą gyvenimą.