Taip pereina per būtį žodis,
Grąžindamas, o gal atimdamas kažką,
Kadaise bėgai, gaudei vėją godžiai.
Kodėl dabar tiek daug pilkos spalvos, už ką?
 
Už sūrią jūros bangą, rodės,
Už smėlio supiltas pilis krante,
Už baltą, saulės išmyluotą drobę
Degei, dangau, žvaigždes skliaute.
 
Už lino žiedo tylią dainą,
Už nykstantį, keliaujantį prošal taku,
Ir už dienas, kurios į nebūtį nueina,
Ir už ant lūpų tą vienintelį tikiu...
 
Net ir tada, kai vasaras žalias ruduo spalvotas maino
Ir dažo būtį margu teptuku.