Apie ką galvojate, Dalija?
 
Apie tai, kad viskam savas laikas.
Senoji atidarė viščiukų aptvarą, išvarė juos pasiganyti, o pati atsisėdo obels pavėsy prižvelgti, kad kartais varnos neišnešiotų.
Matė, kad atėjusi laiškanešė į dėžutę metė voką. Ką atnešei? Sąskaitas už vandenį, šiukšlių išvežimą... Nueidama grįžtelėjo: „O ką, močiut, lauki meilės laiško?“ Abi nusijuokė.
Likusi viena, senoji susimąstė – kada paskutinį sykį gavo laišką? Paprastą, popierinį ar bent elektroninį? Seniai, nebeatsimena. Kodėl? Kuom prasikalto? O juk būdavo laiškai vos ne kasdien, kartais ir po kelis...
Tokia širdperša sugildė širdį.
Suvarė viščiukus į aptvarą, nuėjo vidun, įsijungė kompiuterį – pasitikrins el. paštą. Štai! Yra! Laiškas!
„Primename, kad esate užsiregistravusi pas gydytoją“ – pavardė, data, valanda.
Ilgai taip sėdėjo nuleidusi galvelę, paskui susirado šratinuką, popieriaus, nesvarbu, kad jis kiek pageltęs, tiks, ir ėmėsi rašyti laišką vaikystės draugei. Veidelis giedrėjo, švito, kaip mokykliniais laikais net kyštelėjo liežuvio galiuką. Pasirašė anų laikų pravarde.
Adresas? Po tiekos metų?
Padėjo laišką į stalčių ir skubinai jį uždarė, lyg bijotų, kad kas nepamatytų.
Krūptelėjo nuo minties, kad daugelis gyvenime sutiktų žmonių jau gali būti mirę. Rašė laiškus kasdien, dėjo į stalčiaus kertelę, adresų nesiteiravo. Atsakymų nelaukė.
Kai po laidotuvių marti tvarkė senosios daiktus, rado laiškus, perskaitė. Padvejojusi nukišo į patį savo stalčiaus galą. Kai būna sunku, paskaito.