Tam tikrus dalykus galima suprasti tik praėjus laiko tarpui. Manau, kad tas tarpas atvėrė akis. Bent man. Mes neįeiname į vienas kitą, net kai praviros ląstelių membranos, ne tik glėbys. Kiekvienas skęstame savyje. Skęsdami tikimės ištiestos rankos, kai patys nebemokame prašyti, atleisti, suprasti, užjausti. Du grimztantys į save kūnai ir dvi kaltų ieškančios sielos. Nesu už tave nei geresnė, nei blogesnė. Juk du kuntapliai – pora. Atlyžau, kai mano pačios kraujo balsas ėmė slopti, nebeprašydamas, nebereikalaudamas, nebetikėdamasis dėmesio. Pamoka labai paprasta – mūsų lūkesčiai yra mūsų pačių balastas, kupra, kryžius. Dabar, kai vėstu, kai esu tik vos juntamai drungna, galiu su šypsena prisiminti visas pretenzijas, kurios dar visai neseniai skaudino, pykdė. Nuo to laiko mano grimzdimas baigėsi. Matau mūsų vargano gyvenimo horizontus. Į save nebesiknaisioju – yra kaip yra. Todėl ir iš tavęs nebesitikiu kvietimo būti. Juk būvis nėra nei patogus, nei saldus, nei malonus. Nuolatos žvangėję karo kirviai kažkaip nejučiomis atsidūrė po šių metų nelabai sodrios velėnos apdangalu ir rūdija. Nematuoju nei laiko, nei erdvės, nes mudu egzistenciją papuošti nebeturime jėgų. Pernelyg ilgai užgaišome plakdamiesi po save. Kaip po raisto duburį. Ašaros dėl šalia skęstančio nuplauna nuosavą žvilgsnį. Tegul ir vėlai.