Jau nepakilt aukščiau už slenkstį,
Už kibirkštį, kuri užges,
Norėtum vėjui nusilenkti,
Kur kelia toliuose bures.
 
Norėtum perkalbėti lemtį,
Gal žodis atgalios parves,
Kad liautųs naktys tyliai kentę,
Ir vėl įžiebs skliautai žvaigždes.
 
Norėtum didelės savin kelionės,
Tavęs, akių kaitrios liepsnos,
Ateik ir būki man malonė –
Tavęs kaip saulės aš ilgiuos.
 
Bet driekiasi per širdį gijos plonos
Vienatvės, didelės, ilgos...