Apie ką galvojate, Dalija?
 
Trobelė maža, mažas kambarėlis, bet viskas įsitenka: staklės, lova, fikusas, komodėlė, ant jos fotoalbumas, pridengtas pačios nerta staltiesėle. Didelis kuparas, ant jo mažas kuparėlis. Virtuvėlėj tik didelis stalas ir suolai pasieniais, prie durų kibiras vandens. Langeliai maži, smengantys į žemę, ant visų palangių pristatyta vazonikų – žydi muškotai. Visi vienodi – ružavi.
Moteris sena, bet žvali, nušvitusi – įsiveda viešnią, nukelia kuparėlį, atidaro kuparą, švelniai paglostydama ima audeklus, kloja ant lovos, svaigsta matydama susižavėjusias viešnios akis.
Ar dar audi?
Parodo sutinusias rankas gumbuotais pirštais.
Išneštum stakles, būtų daugiau vietos.
Taip radau, taip paliksiu. Pirma išneš mane.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Anūkė moka austi. Pernai buvo atvažiavusi...
 
 
Apie ką galvojate, Dalija?
 
Iš šokių dukrą parlydėjo vaikinas. Pažįstamas. Gražus. Linksmas. Mylėtas nuo mažų dienų – vienas sūnus tarp pulkelio sesių.
Labs vakars, oušve! Sveiks, žintau! Nuo tada visada pareidavo dviese, kaskart vėliau. Sykį parėjo anksti. Dukra neatsisveikinusi įbėgo vidun, užsidarė savo kambarėly. Įgėręs! Apie ką su tokiu kalbėtis?
Vis rečiau beateidavo kviesti į šokius.
Labs vakars, oušve! Sveiks, žintau! Mergaitė atsisakydavo eiti – girtas! Juokdavosi, manė – toks žaidimas. Juk vyras – kas gali drausti išgerti?
Gyvenimas pasidalino į du nelaimingus gyvenimus, bet sutikęs vis tiek: Labs vakars, oušve! Sveiks, žintau! Nebesijuokdavo.
Vaikinas mirė gan jaunas, palikęs nemylėtą žmoną, vaikus, pragertas dienas. Laidotuvių rytą, saulei patekėjus, senųjų ąžuolų viršūnės atrodė, kad dega.
 
 
Apie ką galvojate, Dalija?
 
Trys dukterys. Kiekviena su sava istorija. Motina įsižiūri – žino, kas įrėžė veiduose kiekvieną raukšlelę.  
Jos kvatoja! Trys žilos dukterys!
Motiną nusmelkia netikėta mintis, ji tylutėliai šnabžda: dovanokit, mergaitės, kad pašaukiau jus gyvenimui į tą keistai surėdytą pasaulį...
Mama, nuo kada ėmei poteriauti?
... ir jums reikės mirti! Ką aš padariau!