Apie ką galvojate, Dalija?
 
Dalija – tai ta senutė smulkioj nuotraukėlėj, kuri pasimato  ties jos vardu kaskart atsidarius kompiuterio feisbuko puslapį, tik nepadidinus sunku joje ką nors įžiūrėti.
Jei kas pasidomi, pasididina, gali įsižiūrėti į ją, žilutėlę, susimetusią į kuprelę, sėdinčią kažkokioj šviesioj nedidelėj saliukėj plačiais langais su glėbiu gėlių, giedru, ramiu žvilgsniu žvelgiančią, galima spėti, į priešais sėdinčius savo kaimo žmones, tarsi sakytų tuo žvilgsniu – kokia jau esu, tokia, bet visa aš jūsų, myliu jus ir dėkoju, kad buvot man geri. Buvo verta gyventi, idant senatvėj sulaukus tokios šviesios dienos, kaip ta, su glėbiu gėlių.
O iš už ekrano kažkas, nežinomas, kiekvieną kartą klausia:
– Apie ką galvojate, Dalija? – ir ji kaskart sutrinka, nežinodama, ar tikrai privalu atsakyti tam, kažkam, nežinomam, besislapstančiam ten, už ekrano?
Nedidelio miestelio, atsitiktinai tapusio gyvenimu, dvasiai?
 
 
 Apie ką galvojate, Dalija?
 
Apie knygas – skaitytas, ypač ne vieną kartą, ir neskaitytas, perskaitytas ir pamirštas. Žmonės rašo, tikėdamiesi įamžinsią mintis. Deja!
Mintys, tik žodžiu išsakytos, įrašytos kompiuterio laikmenoj ar lentynoj sukrautos knygų pavidalu, nėra saugios. Išlieka tik jų pavidalai, ir tai netvarūs.
Knygos esmė, prasmė neišlieka jokiam pavidale – ją nenumaldomai keičia laikas. Praėjus metams, o kartais užtenka vienos nakties, ir knyga, ypač jei ji sava, tampa neatpažįstama, nes laikas jau būna pakeitęs žodžių, minčių prasmes. Tai, kas rašyta juokiantis, vėliau kartais skaitoma verkiant. Ir atvirkščiai.
Žodžiai, mintys išlieka tik kitime.
Dukart į tą pačią upę, knygą, gyvenimą neįbrisi. Bet būna, kad vieną knygą galima skaityti visą amžių – kaskart tarsi naują.


Apie ką galvojate, Dalija?
 
Kaukšt, kaukšt, kaukšt atskuba žingsniai koridorium, sukūkčioja, inkščia – kurį laiką stovi, rodos, net nealsuodama. Dūsta. Draugė atskuba priešais. Pasaulis išnyksta, lieka jos vienos, dvi.
Nieko neklausia, draugė seniai žino, kad tokia diena kada nors bus, kai kaukšt, kaukšt kaukšt skubūs, nevilties vejami žingsniai koridorium, paskui įsižiūrės į akis, visa virtusi klaustuku... Atėjusioji, taip staiga užklupta žinios, nepajėgia kalbėti. Jos dvi. Jos labai reikalingos viena kitai.
Draugė ištiesia rankas apkabinimui: brangus, mylimas mano žmogau! Glosto žilutėlius plaukus.
Tu žinojai? Taip. Visi žino? Žino. Seniai? Seniai.
Negyvensiu! Prakeikiu! Niekšas!
Balsas darosi gailus:
– O aš mylėjau, tikėjau...
Veržiasi kažkur bėgti. Neleidžia. Apkabina stipriai stipriai: brangus mano žmogau! Glosto žilutėlius plaukus, atsargiai nubraukia nuo skruostų ašaras, pabučiuoja, priglaudžia švelniai, švelniai. Dar sukūkčioja kartą, kitą, susimąsto, rimsta. Krūpteli nuo užvaldžiusios naujos minties, vėl neranda žodžių jai išsakyti.
Nesikankink, jis tave mylėjo. Atsimink. Nepaliko tavęs per visus tuos negandų metus. Visada, kai jo reikėjo, būdavo šalia. Busdavai po narkozių... Dusdavai... Iš naujo mokydavaisi vaikščioti. Neišėjo. Buvai karalienė!
Išprotėsiu... Tai aš turėjau mirti, ne jis. Duoti jam laisvę.
Kai jau sirgo, anoji ateidavo vakarais, po darbo, likdavo budėti prie jo per naktį, jai, žmonai, leisdavo pailsėti. Sakėsi – draugė nuo vaikystės.
Balse nepakeliama širdgėla: prie kapo duobės mudvi stovėjom greta... Greta! O kaimas matė! Žinojo!
Ką man daryti? Verk, paskui dovanok.
Nuo durų sugrįžta. Prisiglaudžia. Žmonės tikrai žino? Juokiasi?
Tik blogi.
Rauda:
Brangus mano žmogau...
Nelydi. Turi viena pareiti į tuščius juodviejų namus. Niekas už ją.
Iki kapo daugiau neidavo, pakeliui įsukdavo į draugės kiemą. Kalbėdavosi, kalbėdavosi susėdusios greta, jausdamos viena kitos rankų šilumą.
Prašė sūnaus, kad ją palaidotų atskirai, tėviškėj. Žinojo – nepaklausys. O anoji juk ateidinės prie kapo?..
Ūūūūūūūūū.......... uk!